2020 m. Nr. 8

 

2020 m. Nr. 7

 

2020 m. Nr. 6

 

2020 m. Nr. 5

 

2020 m. Nr. 4

 

2020 m. Nr. 3

 

2020 m. Nr. 2

 

2020 m. Nr. 1

 

2019 m. Nr. 12

 

2019 m. Nr. 11

 

2019 m. Nr. 10

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ar „Mūsų girios“ iš tikrųjų taps mūsų?

Seniai kamuoja klausimas, ką atstovauja šis žurnalas, kad būtų visų mėgiamas, skaitomas ir laukiamas? Iš jo turinio ir pateikiamos pozicijos galima manyti, kad jis daugiau atstovauja valdžios ir stambiųjų miško savininkų nuomonę ir lūkesčius. Tiesa, jame pateikiama ir mokslo darbų, kartais – miškininkų profsąjungos atstovų kritinė nuomonė, straipsnių miško apsaugos, miškininkystės, miškotvarkos, gamtosaugos klausimais. Bet tarytum kažko trūksta, kad žurnalą laikytum savu ir norėtum jam pasiguosti. Vis dar egzistuoja atsargi straipsnių ir nuomonių cenzūra, vengiant kritiškesnio požiūrio miškų politikos, miškų būklės ar miškų tvarkymo klausimais, nesidalinama praktine patirtimi ir naujovėmis. Žurnale nė su žiburiu nerasi eilinių miškininkų ir smulkiųjų miško savininkų nuomonės, giliau ir principingiau nenagrinėjamos dabartinės miškininkystės problemos, nevyksta diskusijos profesinės etikos klausimais, skirtingų pozicijų grupių argumentuoti ginčai, nepo-puliarinami mokslinių tyrimų rezultatai ir pažangios technologijos, nors kasmet Aplinkos ministerijos užsakymu vykdoma nemažai mokslo darbų. Kritiškesnė miškininkų ir miško savininkų nuomonė tik pagerintų ne tik žurnalo, teisės aktų, bet ir miškų tvarkymo kokybę. Padėtų spręsti ir profesinės etikos problemas – ne paslaptis, jų yra. Todėl ir manau, kad žurnalas „Mūsų girios“ iš tikrųjų yra ne mūsų. 

Toks jausmas ypač sustiprėjo pradėjus reformuoti miškų valdymą, kai buvo ven-giama atvirai diskutuoti apie jau tada ryškėjančias reformos problemas, paaiškin-ti, kodėl pirmiausiai gujami lauk ilgai ir sėkmingai dirbę miškininkai, atskirose miškininkystės srityse buvę naujų, pažangių idėjų generatoriai ir kt. 
Žurnalas netapo atviresnis ir dabar, kai palaipsniui viskas lyg ir „stoja ant bėgių“, tačiau juk egzistuoja tie patys arba atsiranda naujų reiškinių, kuriuos nedelsiant reikėtų taisyti siekiant pažangos ir profesinio prestižo. Turiu ir asmeninės patirties, kai straipsniai su aštresnėmis problemomis buvo išcenzūruoti, buvo ir konfliktinių situacijų, kai nepateko į žurnalą dėl to, kad „diskreditavo gerą žinybos vardą“. Neprisimenu, kada žurnale atvirai miškuose dirbantys žmonės diskutavo apie Lietuvos tiek valstybinių, tiek privačių miškų viziją, kokybę, politinių nuostatų atitikimą realybei. 
Gerai, kad pastaraisiais metais palaipsniui į žurnalo puslapius „užsuka“ informacija apie privačius miškus, pateikiama gamtosaugininkų nuomonė. Tačiau ir ji reiškiama atskirai, nesėdant prie bendro diskusijų stalo, atvirai nenagrinėjant oponuojančioms pusėms svarbių klausimų. Privačių miško savininkų nuomonę atstovauja tik Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija, vienijanti apie 6 proc. miško savininkų, kurių didžiąją dalį sudaro paslaugų miško savininkams tiekėjai. Smulkiuosius miško savininkus kamuojančios problemos nenagrinėjamos, nors jų, ypač susijusių su miškų tvarkymo problemomis ir kokybe, apstu. Ar privačių miškų savininkai, nuėmę praeityje valstybės išugdytų miškų derlių, taip pat atsakingai puoselėja dabar jau savo miškų ateitį? Iš žurnale pateiktos informacijos apie tai nesužinosi – ten aprašyti tik geri darbai ir jokių problemų. 
Dar sovietinėje mokykloje savo mokytojo erudito buvau skatinama atvirai reikšti argumentuotą nuomonę – sakydavo „ginčijasi (argumentuotai) – protingi, prieštarauja – pabaik sakinį...“. Jeigu nerasdavau argumentų savo nuomonei pagrįsti, susigėdusi baigdavau sakinį – „kvailiai...“. Tačiau dabar, kai, atrodo, niekas neturėtų alsuoti į nugarą, – priešingai. Todėl argumentuoti ginčai, kitokia nuomonė, pagrįsta faktais, patirtimi ir argumentais, nebijant įvardinti trūkumų, turėtų būti ne tik „Mūsų girių“, bet ir atsinaujinusios Lietuvos miškininkų sąjungos credo. Tai būtų pagrindas ir stimulas ne tik tobulinti teisės aktus, patiems tvarkytis miškuose kokybiškiau, dirbti kūrybingiau, bet ir kelti kontrolierių kvalifikaciją. Juk dabar ir vykdant, ir vertinant atliktus darbus keliamas vienintelis klausimas: „kur parašyta?“. Todėl teisės aktai ir „tįsta“ į neišmatuojamas „paklodes“, sudarydami ne tik labirintus, bet ir aklavietes. Net Dievas neįstengė palikti žmonijai savo kūrinio aprašo, o mes jį užsimojome sudėti į „tvarkos aprašus“. Todėl nemažai atvejų, kai pasirenkamas pats blogiausias variantas iš visų „aprašytų“, visai netinkamas taikomai situacijai, vieniems bijant, kitiems gudriai pasislepiant „aprašo“ labirintuose, bet užtat saugus, nes „aprašytas“. Manau, kad „Mūsų giriose“ organizuojamos diskusijos ir konsultacijos labai padėtų ne tik dirbantiems miške, bet ir juos kontroliuojantiems ne tik susivokti reikalavimų vingrybėse, bet ir dirbti kūrybiškiau. 
Dažnai pati vartau ir kitiems siūlau pavartyti prieš 30-40 metų išleistas „Girias“, kai jos dar nebuvo „mūsų“. Pilkos, neišvaizdžios, bet turinys – ištisas lobynas: sovietinės po-litikos demagogijos ten beveik nėra, bet apstu to meto miškininkystės naujovių, praktikoje taikytinų mokslo pasiekimų, racionalizacinių pasiūlymų, net pateikia-mi sudėtingi techniniai brėžiniai. Daug patarimų iš praktinės patirties, diskusijų, konsultacijos girininkams, eigulio „kertelė“, darbas su vaikais, ne tik ministerijos dar-buotojų, bet ir miškininkystės studentų straipsniai, net „kapitalistinių“ šalių patirtis ir pasiekimai, miškininkų ir miškų istorija, gamtos įdomybės, profesinės etikos problemos ir kt. Jausmas, lyg iš tikrųjų mū-sų giriose, o ne ministro ar urėdo kabinete pabuvus. Tokio turinio „Mūsų girias“ aš prenumeruočiau.
 
Ar kada nors „Mūsų girios“ iš tikrųjų taps mūsų?
Manau, kad žurnalas, norėdamas tapti tokiu, kokį aš įsivaizduoju, turėtų būti laisvas finansiškai: nebūti finansuojamas tik iš vieno ar kelių aiškiai suinteresuotų tik savo įvaizdžio gerinimu šaltinių. Finansavimo šaltiniai galėtų būti prenumerata, asmeninė labdara, skiriant 1,2 proc. pajamų  mokesčio, dalyvavimas įvairiuose konsultavimo, miškininkystės žinių sklaidos projektuose ir pan. Galima užsidirbti ir iš pažangių miškininkystės darbų priemonių ir technologijų, kurios iš tikrųjų naudingos praktikams, reklamos ir kt. šaltinių.
Todėl žurnalo redkolegiją turėtų sudaryti profesionalūs, išradingi ir aktyvūs miškininkai,  miškų mokslo atstovai, privačių miškų savininkai, gamtosaugininkai. Ne-svarbu, kur jie dirbtų – valstybiniuose ar privačiuose miškuose, bendrovėse, įmonėse, įstaigose ar profesinėse sąjungose. 
Turėtų būti viešai paskelbta atvira ir aiški žurnalo koncepcija ir tikslai. Jį prenumeruojantys ar perkantys turi žinoti, ar žurnalas vykdo tik šalies miškų ūkio politikos sklaidą ir atlieka VĮ Valstybinių miškų urėdijos įvaizdžio formavimo funkcijas, ar yra laisvas reikšti įvairią nuomonę, kelti ir spręsti problemas, rengti diskusijas, skelbti naujausią informaciją, teikti konsultacijas ir pan. Tik žinant aiškius šio leidinio tikslus, galima spręsti, ar verta jį prenumeruoti ir gaišti laiką į jį rašant. Tiesa, daugelis miškininkų skundžiasi, kad „nemoka rašyti“. Bet mokėti rašyti ir nebūtina: svarbiausia suformuluoti aiškią problemą ar nuomonę, ją pagrįsti ir pateikti pasiūlymą, dalintis patirtimi. Visa kita – žurnalo redaktorių darbas. Profesinis žurnalas – ne literatūros almanachas. 
„Mūsų girios“ – Lietuvos miškininkų sąjungos globojamas žurnalas. Atsinaujinusi Lietuvos miškininkų sąjunga įsteigė net 11 sekcijų, vieną iš jų – Miškininkystės sudaro net 7 posekcijės. Sekcijų gausa byloja, kad džiaugsmų ir įvairių problemų turime nemažai, nors kai kurios man atrodo abejotinos. Pvz., Moterų miškininkų sekcija. Būdama jauna, kai dar nesuvokiau, kad atsakymas į  profesinėje veikloje iškilusias lyčių problemas slypi posakyje „vyrai myli akimis, o moterys – ausimis“, kai dar nebuvau perskaičiusi miškininkės mokslininkės T. Kapustinskaitės knygos „Laikmetis ir profesija“, į šią sekciją būčiau stojusi ir aš. Dabar manau, kad moteriai, laisva valia pasirinkusiai miškininkės profesiją, neverta gaišti laiko ir kvaršinti sau galvos Hamleto vertais klausimais – būti ar nebūti? Protingiausia susikoncentruoti į darbą  ir kelti savo kvalifikaciją. Todėl ir manyčiau, kad šių sekcijų vadovų ir narių pareiga – kas mėnesį teikti žurnalui straipsnius ar organizuoti diskusijas sekcijoms aktualiomis temomis. Galėčiau jau dabar pateikti bent keletą temų diskusijoms, kurias galima organizuoti ir nuotoliniu būdu, apibendrinti ir medžiagą pateikti žurnalui. Bet ar rasiu konkrečių dalyvių, kurie išdrįs atvirai pateikti savo nuomonę, ar žurnalo redaktoriai ją spausdins, jei ji bus kritinė ir kils pavojus, kad užkimš „vadų“ ar žurnalo fundatorių filtrą? 
Prieš gerą dešimtmetį kartu su „Mūsų girių“ redaktoriais ir Girininkų tarybos prie LMS pirmininku protokoliniu sprendimu sutarėme įsteigti žurnale „girininkų puslapį“, kuriame Aplinkos ministerijos specialistai teiktų konsultacijas girininkams aktualiais miško atkūrimo ir įveisimo, Miško želdinimo ir žėlimo projektavimo ir kt. klausimais. Kad būtų drąsiau, sutarėme neskelbti konkrečių pavardžių, kad būtų užduodami ir „nepatogūs“ klausimai. Visa tai turėjo organizuoti Girininkų tarybos pirmininkas. Tačiau praėjo daugiau kaip dešimtmetis, o aš vis dar laukiu pirmojo klausimo. Nemanyčiau, kad niekam jų nekilo. 
Abejoju, ar dauguma miškininkų pritartų čia išdėstytoms mano mintims ir vilčiai, kad „Mūsų girios“ bent netolimoje ateityje taps laisvu, kūrybingu ir, svarbiausia, įdomiu profesiniu žurnalu. Kodėl? Todėl, kad atsakymas užkoduotas paties žurnalo pavadinime - „M ū s ų   girios“. Vadinasi, jis yra ir bus panašus tik į mus pačius, atitiks mūsų mentalitetą ir įpročius, laikmetį, kuriame dabar gyvename ir gyvensime ateityje, ilgainiui susiklosčiusias ir naujai besiformuojančias tradicijas. 
Tik asmeninė patirtis ir keista nuojauta sako, kad čia išdėstytos viltys – jau  vakarykščias pasaulis.