2019 m. Nr. 4

 

2019 m. Nr. 3

 

2019 m. Nr. 2

 

2019 m. Nr. 1

 

2018 m. Nr. 12

 

2018 m. Nr. 11

2018 m. Nr. 10

2018 m. Nr. 9

 

2018 m.Nr. 8

2018 m. Nr. 7

2018 m. Nr. 6

2018 m. Nr. 5

2018 m. Nr. 4

2018 m. Nr. 3

2018 m. Nr. 2

2018 m. Nr. 1

2017 m. Nr. 12

2017 m. Nr. 11

2017 m. Nr. 10

2017 m. Nr. 9

2017 m. Nr. 8

2017 m. Nr. 7

2017 m. Nr. 6

2017 m. Nr. 5

2017 m. Nr. 4

2017 m. Nr. 3

2017 m. Nr. 2

2017 m. Nr. 1

2016 m. Nr. 12

2016 m. Nr. 11

2016 m. Nr. 10

2016 m. Nr. 9

2016 m. Nr. 8

2016 m. Nr. 7

2016 m. Nr. 6

2016 m. Nr. 5

2016 m. Nr. 4

2016 m. Nr. 3

2016 m. Nr. 2

2016 m. N. 1

2015 m. Nr. 12

2015 m. Nr. 11

2015 m. Nr. 10

2015 m. Nr. 9

2015 m. Nr. 8

 

Ar prigis Lietuvoje turkmėnų ir lenkų pasididžiavimas – aviganiai?

 

Lietuvoje yra lenkų Podhalės ir turkmėnų Alabay aviganių veisimo entuziastų, bet šių šunų keturios – penkis kartos (o kartais ir daugiau kartų) nematė iš arti nei avių, nei vilkų ir vargu ar turi avių ganymui ir jų gynimui nuo vilkų instinktą. Perkant šiai paskirčiai šunį, neužtenka vien to, kad kilmės pažymėjime būtų įrašyta jo veislė, kurios pageidaujate. Aviganiai šunys atsiranda ne iš veislės, o iš individų. 

 
Kur tokių šunų ieškoti? Vienų tėvynė Turkmėnija yra tolokai, kitų – daug arčiau, Lenkijoje. Tarkime, randame čia avių augintoją, kuris naudoja šiuos šunis savo avių ganymui ir apsaugai. Toks šuo mums labiausiai tinka ir tokį reikėtų pirkti. Pirkdami iš veisėjų, auginančių šunis pardavimui, rizikuotume, kad įsigytas šuo atrodys kaip Podhalės ar Alabay aviganis, bet avių ganymui neturės reikalingų instinktų. Jo tėvai ir seneliai tikriausiai tik dalyvaudavo parodose, kur buvo vertinama jų išvaizda, išvaizda, atitikimas veislės standartui, o mus domina šių šunų darbinės savybės. 
 
Aviganį šunį nusprendusiam įsigyti avių augintojui reikėtų pasidomėti ir tuo, koks bus šių šunų pirkimo kompensavimo mechanizmas. Vadovaujantis Lietuvos teisine ir finansinės apskaitos sistemomis, įsigijus šių veislių šuniuką avių apsaugai, tam, kad būtų grąžinti pinigai, ūkininkas turės pateikti daug dokumentų. Manau, kad reikės šuns kilmės pažymėjimo, pirkimo-pardavimo sutarties, pažymos apie gyvūno ženklinimą elektronine tapatybės nustatymo priemone (čipu) ir dar kitų pažymų. Gali būti, kad ūkininkai, laikantys avių ganymui ir apsaugai tinkančius šunis, kurių palikuonių norime įsigyti, neturės šių šunų kilmės pažymėjimų, nes jiems to nereikia. Jie tik vykdo natūralią atranką. Ir taip vyksta šimtmečiais. Gali būti, kad jie nenorės sudaryti ir pardavimo-pirkimo sutarties, nes joje turbūt bus skiltis „Garantijos“.
 
Ne kiekvienas patikęs šuniukas taip pat gerai ganys ir saugos, kaip ir jo tėvai. Gali būti, kad iš vados keli šuniukai ir visai nesidomės avių ganymu, bus nepaklusnūs. Niekas negali garantuoti, kad avių augintojams siūlomos veislės visi šunys bus agresyvūs tik vilkams. Azijoje turkmėnų Alabay aviganiai yra naudojami ir šunų kovoms. Ankščiau ši veislė buvo vadinama Vidurinės Azijos aviganiais. Jiems giminingi Kaukazo aviganiai Lietuvoje yra įtraukti į pavojingų šunų veislių sąrašą. 
 
Kas gali garantuoti, kad vienerių metų šuniukui nebus diagnozuota klubo ir alkūnių sąnarių displazija? Taigi, aviganio šuns pirkimas visuomet yra kaip loterija. 
 
Voljeras. Aviganis šuo Lietuvoje bus reikalingas tik ganymo sezonu – nuo balandžio vidurio iki lapkričio vidurio. Ką jis veiks kitą pusmetį, kai avys bus parduotos ar uždarytos tvarte? Jis turės kažkur būti laikomas. Jei norime, kad šuo būtų socialus, negalima jo pririšti grandine, todėl bus reikalingas voljeras, kurį galima pačiam sumeistrauti ar įsigyti pagamintą.
 
Voljeras turi būti patogus, saugus, jis turi atitikti zoohigienos ir veterinarijos reikalavimus.
 
Būda. Dauguma aviganių yra ilgaplaukiai, prisitaikę gyventi atšiauriomis sąlygomis, lyjant ar pučiant šaltam vėjui, per šlapdribą. Bet visą laiką laikyti juos po atviru dangumi negalima – reikalinga būda. Jai keliami reikalavimai tokie kaip ir voljerui. 
 
Kasmetinės ir kasdienės išlaidos 
 
Veterinarinės priežiūros procedūros. Jei šuo sveikas, veterinarinių procedūrų bus nedaug: profilaktinė dehelmintizacija (1–2 kartus per metus) ir suaugusio šuns profilaktinė vakcinacija nuo užkrečiamų ligų (vieną kartą per metus). Tai palyginti nedaug kainuoja. Jei šuo suserga, išlaidos gydimui gerokai padidėja.
 
Amunicija ir priežiūros inventorius. Antkaklis ir pavadis šuniui būtini kaip automobiliui vairas – jais avių augintojas valdys aviganį. Gali prireikti ir petnešos su skiriamaisiais ženklais, kad visi matytų, jog tai aviganis, o ne pabėgęs iš kaimo šuo.
 
Neapsieisite be dubenėlių vandeniui ir ėdalui. Kartais reikės sutvarkyti kailį tam, kad šuo neatrodytų kaip baidyklė. Jei tai darysite pats, prireiks šepečio ar šukų ir žirklių. 
 
Ėdalas. Abiejų veislių šunys yra labai dideli, jiems gali prireikti galynėtis su vilkais ir didelius atstumus paskui avių bandas sekti. Apie 90 proc. šių šunų išlaikymo kaštų sudaro išlaidos ėdalui. Pabandykime paskaičiuoti, kiek kainuotų, kad avių gynėjas būtų sotus ir stiprus. Apie 65–70 proc. jo raciono turėtų sudaryti gyvulinės kilmės ėdalas. Kiek tokiam šuniui reikia maisto per parą? 
 
Pagal Lietuvos muitinės tarnybinių šunų šėrimo normas iki 60 kg sveriančiam ir vasarą dirbančiam šuniui vidutiniškai reikia 3366 kcal, dirbančiam žiemą – 4039 kcal. Jei šuo laikomas voljere, žiemos laikotarpiu šėrimo norma padidinama 20 proc. Vasaros norma taikoma balandžio-spalio mėnesiais. Be to, šuns ėdalas turi būti subalansuotas, su atitinkamu kiekiu angliavandenių, baltymų, riebalų ir pan. 
 
Pavyzdžiui, savo darbo praktikoje daug metų naudojome čekų gamybos ėdalą šunims, kurio internetinėje išparduotuvėje 12 kg maišas kainuoja 39,62 Eur. Šio ėdalo kaloringumas 3700 kcal/1 kg. Vasarą per parą sveriančiam 60 kg šuniui reikia 3366 kcal arba 910 g ėdalo (kaina – 3 Eur). Žiemos laikotarpiu reikia šerti daugiau nei vasarą, nes laikomo lauke (voljere) šuns energijos sąnaudos padidėja iki 20 proc. (kūno temperatūrai palaikyti), todėl žiemos laikotarpiu per parą šuniui, sveriančiam 60 kg, reikia 4039 kcal arba 1090 g ėdalo (kaina – 3,60 Eur). Iš viso per metus tokio sargybinio šėrimui reikėtų skirti 1185,60 eurų. 
 
Žinoma, galima bandyti ieškoti būdų pašerti pigiau: pirkti mėsos atliekas, virti košes, bet taip gerokai išauga žmogaus laiko, elektros, dujų sąnaudos, o pašaras nebus visavertis ir subalansuotas. Svarbiausi rodikliai, ar tinkamai šeriamas šuo, yra jo išvaizda, sveikata, išmatos ir atliekamas darbas. 
Įvertinkime: vienos avies išlaikymas per metus kainuoja 50–80 eurų. Taigi, reikia atsisakyti 15 avių auginimo vien tam, kad išlaikytume šunį. Beje, patariama laikyti ne vieną, o kelis šunis.
 
Šuns rengimas naudojimui
 
Aviganiai turi būti labai paklusnūs, valdomi, kad nekeltų pavojaus žmonėms ir kitiems gyvūnams. Vargu ar avis auginantis ūkininkas užsiims šių šunų veisimu, mokymu ir dresavimu – tam reikia laiko, kantrybės ir  biologijos, gyvūnų elgsenos, veterinarijos žinių. Ar esate girdėję, kad šiuos aviganius naudotų policijos, pasieniečių ar kitų institucijų kinologai savo tarnyboje? Ne, nes šių veislių šunys labai sunkiai dresuojami, nenori būti kontroliuojami žmogaus. Jų rengimas yra ilgas ir sunkus, nelengvai sekasi ir profesionalams. Lietuvoje nėra gyvulių ganymo su šunimis tradicijų, nėra šių šunų dresavimo mokyklų nei šios srities pavienių specialistų šunininkų, kurie padėtų avių augintojams. 
 
Naudojimas
 
Apie 80 proc. Lietuvos avių augintojų yra smulkūs ūkininkai, laikantys iki 40–50 avių. Jiems tai šalutinis verslas. Dauguma avių ganomos pakelėse, pagrioviuose, pamiškėse, o kartais ir miško pievose, aptvertose „elektros piemeniu“. Taip ganant išnaudojami nederlingi, ūkinės vertės neturintis žemės plotai, nereikia didelių investicijų į ganyklų įrengimą, nedidelės ir žmogaus darbo sąnaudos, avių augintojas gali užsiimti kitais darbais. 
 
Toks avių ganymas pastaraisiais dešimtmečiais išpopuliarėjo ir kaip landšafto priežiūros priemonė. 
 
Siūlomos aviganių šunų veislės išvestos ganyti dideles avių bandas bekraštėse dykumose ir kalnuose, kur arti nėra žmonių. Bet ir ten avys  nepaliekamos be žmogaus priežiūros – prie bandos visad yra piemuo, kuris valdo šunis ir gali ateiti jam į pagalbą ar sudrausminti, jei šis „viršija savo įgaliojimus“.
 
Priminsime, kad kuo didesnis šuo, tuo vėliau jis subręsta fiziškai ir psichiškai. Įsigijus dviejų mėnesių šuniuką, ganyti jis pradės tik sulaukęs 2–3 metų. Avių ganymas šuniui yra sunkus fizinis darbas, kurį jis gali gerai atlikti iki 9–10 metų. Taigi, po 7–8 metų į jo vietą reikės ieškoti naujo sargo. 
 
Teisiniai aspektai 
 
Pagal Lietuvos teisės aktus palaidą šunį galima laikyti tik uždaroje savininko ar laikytojo valdoje. Kitur šuo turi būti visada su antkakliu ir ant pavadžio, kad nekeltų grėsmės praeiviams, aplinkiniams gyvūnams. Esant arti žmonėms, gyvūnams, pavadėlis turi būti sutrumpinamas, o žmonių susibūrimo vietose (keliuose, autobusų stovėjimo stotelėse) šuo turi būti ir su antsnukiu. Taigi, aviganių šunų palikimas prie avių bandos be žmogaus priežiūros prieštarauja daugeliui teisės aktų, gyvūnų laikymo taisyklėms. Siūloma prevencijos priemonė – aviganiai šunys – nėra panacėja, kad ir avys būtų sveikos, ir vilkai sotūs. Ji labai specifinė, reikalaujanti žinių ir gebėjimų, taip pat labai brangi, ją galėtų sau leisti nebent tik stambūs avių augintojai.
 
Šiek tiek statistikos
 
Lenkų Podhalės aviganis:
patinų ūgis ties ketera yra 65–70 cm, kalių – 60-65 cm, svoris 44–69 kg.
 
Turkmėnų Alabay aviganis:
patinų ūgis nuo 75 cm, kalių – nuo 65 cm, svoris 75–80 kg.
 
Vengrų čuvašas:
patinų ūgis siekia 76 cm, svoris 62 kg; kalių ūgis siekia 70 cm, svoris 50 kg. 
 
Slovakų čiuvaš:
patinų ūgis – 62–70 cm, kalių – 59–65 cm, svoris: patinų – 36-44 kg, kalių –31–40 kg.
 
Maremo-Abruco aviganis:
patinų ūgis – 65–73 cm, kalių – 60–68 cm; svoris: patinų –35–45 kg, kalių –30-40 kg.
 
www.pixabay.com nuotrauka