2018 m. Nr. 10

2018 m. Nr. 9

 

2018 m.Nr. 8

2018 m. Nr. 7

2018 m. Nr. 6

2018 m. Nr. 5

2018 m. Nr. 4

2018 m. Nr. 3

2018 m. Nr. 2

2018 m. Nr. 1

2017 m. Nr. 12

2017 m. Nr. 11

2017 m. Nr. 10

2017 m. Nr. 9

2017 m. Nr. 8

2017 m. Nr. 7

2017 m. Nr. 6

2017 m. Nr. 5

2017 m. Nr. 4

2017 m. Nr. 3

2017 m. Nr. 2

2017 m. Nr. 1

2016 m. Nr. 12

2016 m. Nr. 11

2016 m. Nr. 10

2016 m. Nr. 9

2016 m. Nr. 8

2016 m. Nr. 7

2016 m. Nr. 6

2016 m. Nr. 5

2016 m. Nr. 4

2016 m. Nr. 3

2016 m. Nr. 2

2016 m. N. 1

2015 m. Nr. 12

2015 m. Nr. 11

2015 m. Nr. 10

2015 m. Nr. 9

2015 m. Nr. 8

 

Dideli gaisrai tolimajame Sibire – kodėl mums turėtų tai rūpėti?

 
Dideli gaisrai tolimajame Sibire – kodėl mums turėtų tai rūpėti?
 
Tikriausiai ir jūs matėte dramatiškų vaizdų apie nevaldomus gaisrus, nuo kurių nukenčia ir žmonės. Neseniai girdėjome naujienas apie 200 ugniagesių kovą su liepsnomis Kalifornijoje, o gegužę stebėjome, kaip daugiau nei 50000 žmonių buvo evakuojami iš Fort McMurray miesto Kanadoje.
 
Dideli gaisrai, apimantys tūkstančius kvadratinių kilometrų, įsiplieskia ir nutolusiose teritorijose, kurių nepasiekia TV kameros, mums juos atskleidžia palydovinės nuotraukos. Tai vyksta Sibire, tiesiog dabar. Vaizadai sukelia didelio masto naikinimo ir ekologinės katastrofos įspūdį. Bet ar dėl to tikrai reikėtų nerimauti?
 
Nors ir klaidinga tokius gaisrus vertinti kaip neišvengiamą nelaimę, jie milijonus metų buvo natūrali ir esminė daugelio pasaulio miškų, pievų ir krūmynų egzistavimo sąlyga. Ugnis yra natūralaus ekosistemų atsinaujinimo ciklo dalis. Mėginimai sustabdyti gaisrus gali turėti neigiamų ekologinių padarinių, tokių kaip biologinės įvairovės nykimas ar padidėjęs miško pažeidžiamumas dėl ligų, gali padidėti didesnių ir labiau katastrofiškų gaisrų rizika.
 
Savaiminiai miškų gaisrai, nors ir yra būtini daugeliui ekosistemų, į atmosferą išskiria didelį kiekį anglies dvideginio – 1,6-2,8 gigatonų per metus, o tai prilygsta trečdaliui viso kiekio, išsiskiriančio deginant iškastinį kurą. Gaisrų CO2 emisija prisideda prie visuotinio atšilimo, kuris savo ruožtu sudaro sąlygas įsiliepsnoti dar daugiau gaisrų, o gaisrų išmetamos suodys dažnai nusėda ant ledo ir jis greičiau tirpsta.
 
Bet tai tik viena medalio pusė. Nors degdama augmenija neišvengiamai išskiria anglies dvideginį, jis vėl sugeriamas, miškui augant. Degimo procese išsiskiriantis anglies dvideginis yra "užrakinamas" dirvožemyje ir nuosėdose. Miškų gaisrai tam prisitaikiusiuose regionuose apskritai gali būti laikomi neutraliais anglies dvideginio atžvilgiu arba kai kuriais atvejais - net sulaikančiais anglies dvideginį ilguoju laikotarpiu.
 
Tai reiškia, kad natūraliai pasikartojantys gaisrai nebūtinai kelia grėsmę ekosistemoms ar pasaulio klimatui. Didesnį susirūpinimą kelia tai, kad jie kyla prie to neprisitaikiusiose ekosistemose, pavyzdžiui, atogrąžų miškuose ar durpynuose, kad kai kur keičiasi gaisrų mastas, kad gaisrai labai pakenkia kraštovaizdžiui. Vidutinis per metus išdegančių plotų keikis pasaulyje per pastaruosius kelis dešimtmečius pasikeitė stebėtinai mažai, bet nerimą kelia kai kuriuose regionuose stebimos tendencijos, tokios kaip ilgiau trunkantys vis didesnių gaisrų sezonai vakarinėje JAV dalyje, ką lemia žemių oanaudojimo plėtra ir šylantis klimatas.
 
Ką, atsižvelgdami į visa tai, galime pasakyti apie gaisrus Sibire? Ar čia tikrai nėra nieko neįprasto ir ką turėtume daryti su "Greenpeace" padarytomis išvadomis, kad Rusijos vyriausybės oficialūs duomenys apie išdegusius plotus nepakankami vertinant situaciją?
 
Atsakyti į šiuos klausimus mums gali padėti stebėjimas iš palydovų. Jų duomenys jau seniai įrodė, kad Rusijos vyriausybės statistika neatspindi realios situacijos apie gaisrus. Antra, borealinėje Azijoje (daugiausia Sibire) per metus išdegančio ploto dydis ypač kintantis, palyginti su kitomis pagrindinėmis pasaulio augmenijos zonomis. 2001-2012-ųjų periodu kasmet išdegdavo vidutiniškai apie 5 mln. hektarų, tačiau konkretūs vienerių metų skaičiai labai skirtingi – nuo daugiau nei 15 mln. ha 2003 metais iki mažiau nei 3 mln. ha 2005-aisiais. Šiais metais Sibire išdegusio ploto dydis telpa į šio diapazono ribas, bet tai vidurvasario duomenys, sezonas dar nesibaigė.
 
Kaip ir borealinėje Kanadoje, oro temperatūra Sibire kyla sparčiau nei daugelyje kitų pasaulio vietų, ir ši tendencija, manoma, tęsis. Dėl kylančios temperatūros džiūsta augmenija, kuri tampa kuru, daugiau būna žaibų, kurie padidina gaisrų riziką, be to, karštesnis klimatas lemia ir ilgesnę gaisrų sezono trukmę. Tikėtina, kad visi šie veiksniai padidins gaisrų aktyvumą šiame regione
 
Ypač neramina tai, kad kai kurie Sibire ir kituose borealiniuose regionuose kylantys gaisrai daro poveikį durpynams, kurie pamažu atšyla, šiltėjant klimatui pasaulyje. Tai sukelia šalutinį poveikį klimatui. Degdami giliai žemėje durpynų gaisrai gali išleisti anglies dvideginį, kuris susikaupė per tūkstantmečius. Durpynai, buvę  anglies dvideginio absorbentais, gali tapti anglies dvideginio skleidėjais. Nepriklausomai nuo to, ar yra nesutapimų ataskaitose apie gaisrus Sibire ir nuo to, kad borealiniuose miškuose gaisrai yra natūralus dalykas,  yra tikimybė, kad gaisrų bus daugiau ir kad šylant pasaulio klimatui šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija didės.
 
 
 
"Vast wildfires are burning in remote Siberia, far from humans – here’s why we should care"
 
2016 07 25
 
Stefan H. Doerr, Professor of Geography and
Editor in Chief of the International Journal of Wildland Fire,
Swansea University
 
Cristina Santin, Research Officer, Geography,
Swansea University