2020 m. Nr. 8

 

2020 m. Nr. 7

 

2020 m. Nr. 6

 

2020 m. Nr. 5

 

2020 m. Nr. 4

 

2020 m. Nr. 3

 

2020 m. Nr. 2

 

2020 m. Nr. 1

 

2019 m. Nr. 12

 

2019 m. Nr. 11

 

2019 m. Nr. 10

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gyvenimas ratu arba vidutiniškai

 
O vis tik ji sukasi
„Netikėta“ žinia, sudrebinusi pasaulį, kad būtent šiuo metu vyksta klimato kaita tiesiog išvedė žmoniją iš proto. Ką daryt, kur bėgt, kaip gelbėtis? Visomis galimomis priemonėmis peršama, brukama nuomonė, kad su šiuo reiškiniu reikia kovoti. Ypač aktyviai prie visuotinės psichozės prisideda vadinamieji nuomonės formuotojai, kurie skleidžia tikslingai politiškai suformuotą nuomonę ir išdrabsto ją per visą pasaulį kaip balandžiai savo turtus ant skulptūrų. 
Vadinamieji Milankovičiaus ciklai gali būti atsakymas smalsiam ir racionaliam skaitytojui. Sąlygos Žemėje kinta daugiau nei 4,5 milijardo metų, kinta viskas ir tai ne pernai metų atradimas. Kitimo ciklai – nuo akimirksnio iki mums sunkiai suvokiamo 130 tūkst. metų ar dar ilgesnio laikotarpio ciklo. Galbūt per artimiausius dešimtmečius baigsis šiltėjimo ciklas ir prasidės atšalimo – su nuolat pasikartojančiais ciklais cikle, su ganėtinai stabilia vidutine temperatūra.
 
Socialinis spaudimas
Klimato kaita, nykstančios rūšys, antivakseriai, grožio etalonai, me too, korupcija, skandalai, skandaliukai. Žinučių srautai tokie dideli, kad, mokančiam skaityti žmogui, susiformuoti pargįstą nuomonę apie reiškinį pavyksta gerokai pavėlavus, kuomet emociškai paveiki ir, deja, didesnė  bendruomenės ar net žmonijos dalis jau būna gerokai įsisiūbavusi. 
Socialinis spaudimas – reiškinys, o kartu ir mokslinis terminas, sparčiai pradėjo plisti XX a. viduryje, televizijai tapus prieinama vis daugiau gyventojų ir ypač išplitus socialiniams tinklams. Apie tai jau nemažai prirašyta. Žmogus įtiki nuolat kartojamu teiginiu ir jį pradeda laikyti savo požiūriu bei pasirinkimu. Geriausias to įrodymas reklama arba rinkimų agitacija. 
 
Nykstančios rūšys
Visame pasaulyje aktyviai naikinamos augalų ir gyvūnų buveinės. Meldinė nendrinukė dėl buveinių pokyčio ir negebėjimo prisitaikyti prie naujų sąlygų yra sparčiai nykstanti rūšis. Įmantriausiais būdais paukštį stengiamasi grąžinti arba įkurdinti į pasikeitusias, išnykusias buveines. Socialiai paveiki akcija, labai gražus ir jaudinantis veiksmas, kuomet paukštis yra pargabenamas mediniuose vagonėliuose į amžino užžėlimo žemę. 
Iš esmės, nėra taip svarbu, kur gyvens tas paukštis. Svarbu, kad jis pats gyvena tuo metu stabilioje buveinėje, kuri nepriklauso nuo piniginių injekcijų tam stabilumui palaikyti. Leisdami vykti sukcesijai, leidžiame gamtai keistis pačiai. Procesas, kuris vyksta savaime, yra natūralus, o ne sukurtas ekologinis procesas. Palikę nedirbamą lauką, mes pamatome, kas teisinga, o kas neteisinga. 
Apsimestinis siekis su šūkiais, kad atkursime buveinę ir vėl atnešime šviesų rytojų, neturi tvirto pagrindo. Tokios atkūrimo akcijos tampa ir figos lapeliu, skirtu tai pačiai, emociškai paveikiai, visuomenės daliai. Kol žavimasi ir šlovinama buveinių atkūrimu, tyliai nyksta dar tebeegzistuojančios buveinės. Urbanizacija plečiasi, popieriuje saugomi gyvūnai stumiami toliau, augalai užklojami trinkelėmis ir buveinės nebelieka. 
Sutartiniai, dirbtiniai dalykai, dokumentais patvirtinti ir įtvirtinti, labai nepatvarūs, o kurdami laikinas dirbtines buveines prarandame natūralią gamtos istoriją, bet išsaugome žmonijos godumo istoriją, kuri neturi nieko bendro su tikru, gyvybiškai būtinu žmogaus ryšiu su gamta. 
 
Politinės laukinių gyvūnų populiacijos
Vilkus žmogus nuolat stumia kuo toliau nuo savo trobos. Per paskutinį šimtmetį rūšis buvo naikinama ypač agresyviai. Panašu, kad draugiška kaimynystė neįmanoma. Vilkai, kaip rūšis neišnyko, tačiau pasitraukusi kuo toliau nuo žmogaus gyveno pagal gamtos dėsnius.
Dabar mes vėl įsileidžiame vilkus į savo kiemus ir vykdome kasmetinį genocidą. Leidžiame daugintis, tada medžiojame iki užsakytos ribos, palaikome užsakytą optimalų populiacijos dydį. Urbanizuotoje teritorijoje abi pusės gyvena nuolatinėje streso būsenoje. Susimokame už vilkų skaičiavimą, už tyrimus, už limitų nustatymą, dar pridedam už papjautas avis ir veršelius. Matome, kad orientuojamasi į kiekybinę, o ne kokybinę vilkų populiaciją, nenorint pripažinti, kad jau netelpame su vilkais viename kieme. Išėję iš trobos mes neturėtumėme matyti prieš save stovinčio vilko, mums pakaktų žinoti, kad vilkas, kaip rūšis kažkur yra. Jau sužinojom, kad vilkas su-geba išgyvent nustumtas, išvarytas į vietoves, kur nėra žmogaus. Rūšis neišnyko, išgyveno naikinimo bangą ir sulaukė dabartinės saugojimo bangos, po kurios vėl užplauks naikinimo banga.
Mūsų tiek daug, kad mes plečiamės ir imam užimti gyvūnų buveines. Matome, kad žmogus su gyvąja gamta jau sunkiai besugyvena. Žemėje rūšys nuolat nyksta, dar net mums nežinomos rūšys išnyksta. Žmogaus poreikiams patenkinti reikia vis didesnių laukinės gamtos plotų. Rūšims pražūtingas laikotarpis prasidėjo nuo pramonės revoliucijos pradžios, XVIII a. viduryje. Staklių, savaeigių mašinų naudojimas palengvino daugelį darbų, sudarė gali-mybes žmonijai plėstis, efektyviai naudotis gamtos ištekliais. Intensyvus žmonių populiacijos augimas vyksta visame pasaulyje apie 300 metų, o ypač staigus šuolis, kuris, beje, neaplenkė ir Lietuvos, prasidėjo po Ant-rojo pasaulinio karo. 
 
Ciklai
Klasikinis pavyzdys – Kanadinės lūšies ir Amerikinio baltojo kiškio gyvenimo ap-rašymas: nuolat svyruojantis jų populiacijos dydis. Kuo daugiau kiškių, tuo sočiau lūšiai, jos aktyviai dauginasi ir didėja lūšių populiacija. Žinoma kiškių išgyvenimą ir klimato sąlygos koreguoja. Pasiekus kritinę ribą, pradeda mažėti kiškių, o kartu ir lūšims ateina blogi laikai ir taip kartojasi kas 9–11 metų. Tačiau vidutinis abiejų populiacijų dydis 1845–1935 m. laikotarpiu išsilaiko pakankamai stabilus (1 pav.). 
Tai visiems tikrai girdėtas reiškinys, bet noriu atkreipti dėmesį į žmogaus vaidmenį jame. Duomenys surinkti to meto Kanados kailių supirkimo kontorėlės, tad ir gyvūnų kiekiai yra įvertinti supirktų kailių kiekiais. Kaip tik tais metais europiečiai labai aktyviai vykdė Šiaurės Kanados gamtos turtų įsisavinimą. Stipriai sumažino ir bebrų, ir lapių populiacijas – nesikeičianti žmogaus savybė – godumas visu gražumu. Šimtmečio duomenys tikrai įdomūs, nes į laukinių gyvūnų gyvenimo ciklą įsitraukė žmogus, kaip plėšrūnas, medžiotojas. Ne-naikino buveinių, bet pliekė viską kas juda, kiek pajėgė. Nežiūrint į tai, visą laikotarpį abiejų rūšių individų kiekio svyravimai išlaikė tą patį dažnį, o ir pati populiacija išliko stabili nežiūrint į milžiniškus naikinimo mąstus. Naikinant buveines ir traukiant duomenis iš skirtingų laikotarpių, galima net nemeluojant skelbti pavojų apie populiacijos mažėjimą arba atvirkščiai, apie demografinį sprogimą, apie pražūtingas klimato sąlygas ar kokį nors kitą populiarų laikmečio šūkį. 
 
Burbulas
Vis dažniau pasirodo gąsdinantys pareiškimai apie Lietuvos gyventojų mažėjimą. Vėl tas pats klausimas – kokiu būdu pasirenkamas atskaitos taškas, nuo kurio jau reikia pradėti skambinti pavojaus varpais? Kas tai – prekybininkų triukas ar paslėptas sovietmečio uždarų sienų ilgesys? Panagrinėjus Lietuvos gyventojų populiacijos duomenis, matome, kad per paskutinius 70 metų neverta kalbėti apie Lietuvos populiacijos mažėjimą (2 pav.). Galima spekuliuoti informacija, sėti baimę ir nerimą, bet būtinai reikia ir pasidžiaugti, kad lūžio taškas, kuomet išaugusi Lietuvos gyventojų populiacija sprogo ir išsilaisvino būtent Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais. Atvėrus sienas, žmonės galėjo rinktis laisvą judėjimą. Netinka čia Kremliaus propagandos žodžiai, kad iš Nepriklausomos Lietuvos bėga žmonės. Nereikia gailėtis spygliuotų sienų ir režimo, kuris laikė mus uždarame narve. Pastangos susigrąžinti į Lietuvą emigrantus nelabai veiksmingos, o spaudimas taip pat nesuveikia. Gal išvykusią tautos dalį vėl pradėkime vadinti lietuviškai – išeiviais ir išeivija? Juk ne pirmą sykį toks persikėlimas vyksta.
 
Be stebuklų
Visi gamtos procesai yra glaudžiai tarpusavyje susiję, sistema kompleksiškai nuolat kinta. Dėsningumų algoritmai visose srityse yra vienodi, skiriasi tik proceso pobūdis, trukmė ir vertinimai. Dėl reiškinių ypatybių atsiranda puiki terpė manipuliacijoms. Svarbu tik naudoti reikalingą laikotarpį arba sutartinės svarbos reiškinį, kuris būtų socialiai paveikus.
T. Bajesas, K. Linėjus, K. F. Gausas, Č. Darvinas, F. Galtonas, L. Bolcmanas, M. Milankovičius ir daugelis kitų mums paliko susistemintas žinias apie gamtos turtus ir reiškinius. Nebijokime ir netingėkime jais naudotis, nes kuo toliau, tuo labiau mokslas tampa pinigų, politikų, komercinių struktūrų bei neatsiejamo šių laikų atributų – reitingų ir sensacijų įkaitu.
Prieš 150 metų Č. Darvino sūnėno F. Galtono aprašytas dėsningumas, kad viskas grįžta į vidutinybę tinka daugeliui sričių. Ekonominės krizės kartojasi maždaug kas 10 metų, epidemijos – kas 80 metų. Juk ir sporte panašiai. Vieni tik kartą parodo gerą rezultatą ir sugrįžta į sau įprastą vidutinybę, kiti gi visos karjeros metu rodo labai aukštus rezultatus su nedideliais svyravimais. Tai geriau, tai blogiau, o visumoje – vidutiniškai. Be stebuklų... 
 
Romualdas Varanauskas