2019 m. Nr. 4

 

2019 m. Nr. 3

 

2019 m. Nr. 2

 

2019 m. Nr. 1

 

2018 m. Nr. 12

 

2018 m. Nr. 11

2018 m. Nr. 10

2018 m. Nr. 9

 

2018 m.Nr. 8

2018 m. Nr. 7

2018 m. Nr. 6

2018 m. Nr. 5

2018 m. Nr. 4

2018 m. Nr. 3

2018 m. Nr. 2

2018 m. Nr. 1

2017 m. Nr. 12

2017 m. Nr. 11

2017 m. Nr. 10

2017 m. Nr. 9

2017 m. Nr. 8

2017 m. Nr. 7

2017 m. Nr. 6

2017 m. Nr. 5

2017 m. Nr. 4

2017 m. Nr. 3

2017 m. Nr. 2

2017 m. Nr. 1

2016 m. Nr. 12

2016 m. Nr. 11

2016 m. Nr. 10

2016 m. Nr. 9

2016 m. Nr. 8

2016 m. Nr. 7

2016 m. Nr. 6

2016 m. Nr. 5

2016 m. Nr. 4

2016 m. Nr. 3

2016 m. Nr. 2

2016 m. N. 1

2015 m. Nr. 12

2015 m. Nr. 11

2015 m. Nr. 10

2015 m. Nr. 9

2015 m. Nr. 8

 

Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug EB svarbos miškų buveinių

 

Lietuvai tapus ES nare buveinių apsauga tapo privaloma. Priėmus 2004 m. kovo 15 d. Vyriausybės nutarimą „Dėl bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo” buvo sudarytas buveinių apsaugai svarbių teritorijų (BAST) sąrašas, kuriame įvardintos 236 vietovės, apėmusios 629 997 ha arba beveik 10 proc. šalies ploto. 111 vietovių išskirtos 252 miško buveinės (36627,4 ha plotas.) Dauguma šių buveinių išskirtos iki tol buvusiose saugomose teritorijose.
 
2012–2015 m. Lietuvoje atlikus buveinių inventorizacija pagal Gamtos tyrimų centro parengtą metodiką, vien miškuose išskirta buveinių 362 183 ha arba 18 proc. bendro miškų ploto. Dauguma jų buvo nustatytos jau ne saugomose teritorijose, o III–IV grupės miškuose.
 
Paanalizuokime išskirtųjų EB svarbos miško buveinių plotų realumą ir kriterijų, naudotų jų išskyrimui atitikimą Europos Komisijos aprobuotiems kriterijams, pateiktiems Interpretacijos vadove (Interpretotion Manual of European Union Habitats, 2013). Šiame vadove pateikti pagrindiniai atskirų buveinių charakteristikos rodikliai, kuriuos lyginant su atskirų Lietuvos miškų tipų chrakteristikomis (įvairių  augalijos ardų rūšinė sudėtis, dirvožemiai, hidrologinis  režimas) nesunku nustatyti, kur galima rasti tokių buveinių ir apytikrį galimą maksimalų jų kiekį.
 
Miškų buveinių skirtingi vertinimo kriterijai  
 
9010 Vakarų taiga (Western taiga). Kriterijų aprašyme yra griežta nuoroda, kad „šio tipo buveinėms priskiriami tik natūralūs seni miškai, reprezentuojantys klimakso arba vėlyvąsias sukcesijos stadijas su žymiu kiekiu mirusių ir pažeistų medžių, didele medžių amžiaus, dydžio ir rūšinės sudėties variacija, epifitinių kerpių gausa“, o taip pat jaunos natūralaus miško stadijos po gaisro, kai buvo palikta visa apdegusi mediena. Ten pat nurodoma, kad šiuo metu yra likusių tik nedidelių pirmykščių natūralių miškų Fenoskandijoje – daugiausia Suomijos šiaurinėje ir rytinėje dalyse bei Švedijos šiaurėje. Suomijos pietinėje ir vakarinėje dalyse ir pietinėje Švedijos dalyje randami tik šių miškų likučiai. Tai daugiausia nebe pirmykščiai miškai, o žmogaus paliesti, bet dar išlaikę daug natūralių bruožų seni medynai. Pabrėžiamas svarbus gaisrų vaidmuo bioįvairovei, bet tik tuo atveju, kai gaisravietėje paliekami negyvi medžiai ir leidžiamas natūralus miško atsikūrimas.
 
Skiriami šių buveinių 6 potipiai: natūralūs seni eglynai, pušynai, mišrūs, lapuočių miškai, nesenos degimvietės, jauni savaiminiai miškai po gaisro.    Knygoje „Europinės svarbos buveinės Lietuvoje“ pateikta panaši Vakarų taigos charakteristika. Aplinkos ministro įsakyme dėl atrankos kriterijų šiai  buveinei  nurodomas reikalavimas medynų amžiui: pušiai – 80 metų, eglei – 70 metų.
 
Lietuvos teritorijoje natūralių miškų praktiškai nebėra. Ūkiniuose (IV gr.) miškuose pasitaiko tik atskiri sklypai su artimais natūraliems medynais. Vakarų taigos buveinėms artima būsena pasižymi kai kurie kertinių miško buveinių (KMB) inventorizacijos metu kertinėmis miško buveinėmis A.1 (Eglynai ir mišrūs su eglėmis miškai) ir A.2 (Pušynai ir mišrūs su pušimis miškai) įvertinti miško sklypai, taip pat dalis I. (Gaisravietė) ir B.2 (Kiti lapuočių miškai) KMB priskirtų miško sklypų. Rezevatiniuose miškuose šiai būsenai atitinka arba prie jos artėja senesni pušynai ir eglynai.
 
Parenkant Vakarų taigai artimus medynus ir siekiant nustatyti galimą maksimalų tokių miškų plotą, šio tipo buveinėms gali būti priskirti aukščiau minėtų  KMB sklypai ir rezervatuose  (I grupės miškuose, kur jau keli dešimtmečiai nevykdoma jokia ūkinė veikla) augantys pušynai ir eglynai brukniašilio (Na), žaliašilio (Nb), mėlynšilio (Lb), šilagirio (Nc) irmėlyngirio (Lc) augimvietėse. Maksimalus galimas tokių buveinių plotas  neturėtų būti didesnis negu 10 000 ha.
 
Miškininkams dar žvelgiant į 2004 m. parinktus šio tipo buveinėms saugoti miškų plotus kilo įtarimų. Nors bendras parinktų miškų plotas nebuvo didelis (6141 ha), nesilaikyta pagrindinio kriterijaus – buveinių natūralumo (medynų struktūros sudėtingumo, senų medžių ir sausuolių buvimo). Vakarų taigos buveinių buvo išskirta ir IV grupės miškuose, o rezervatų seni medynai pateko ne visi. 2012–2015 m. inventorizacijos metu išskirta net 57 535 ha šio tipo buveinių miškų. Iš kur jų tiek atsirado? 
 
Inventorizacijos vykdytojai tai aiškina kriterijų pakoregavimu ir jų priderinimu Lietuvai. Iš tikrųjų tam tikra korekcija galima, nes kai kurių šiaurinėje taigoje augančių rūšių gali nebūti hemiborealinėje zonoje, kurioje yra Lietuva, ir atvirkščiai. Visgi, negalima atsisakyti pagrindinio kriterijaus – medynų senumo, struktūros sudėtingumo, buveinių natūralumo. 
 
Paskutinės inventorizacijos metu naudota metodika (ES svarbos natūralių buveinių inventorizacijos vadovas. Vilnius, 2012) buvo sudaryta visiškai nesiremiant tais kriterijais, kurie įrašyti EB svarbos buveinių interpretacijos vadove. Pagal lietuviškąjį inventorizacijos vadovą gali būti Vakarų taigai priskiriami ir nebrandūs miško sklypai, jeigu juose randamos bent 5 augalų rūšys iš pateikto žolinių augalų ir samanų sąrašo ir atitinka bent 4 rodiklius iš dešimties išvardintų požymių (gaisro žymės, negyvos medienos buvimo, kiekio ir įvairovės požymiai, nedideli medynų  amžiaus, sudėties, mozaikiškumo paįvairavimai). Rasti 5 rūšis iš pateiktojo sąrašo galima kiekviename šilų augimviečių miško sklype (išskyrus nebent labai tankius jaunuolynus), nes šiame sąraše nėra nei retų rūšių, nei ES direktyvoje pageidaujamų epifitų. Tai paprasčiausias  būdingų šioms augimvietėms rūšių sąrašas. 
 
Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenimis, negyvos medienos Lietuvos miškuose yra vidutiniškai 11 m3/ha, todėl jos galima rasti kiekviename sklype ir įvairių stadijų. Ne sunku rasti ir medyno struktūros įvairavimų, jeigu tai nėra monokultūrinis medynas. Todėl visiškai teisingai rašoma Inventorizacijos vadove: „Į Vakarų taigos buveinę potencialiai gali transformuoti daugiau nei pusė (apie 60 proc.) visų Lietuvos miškų, jei juose nebūtų ūkininkaujama“ (ES svarbos natūralių buveinių inventorizacijos vadovas. 2012, p.VI–16).
 
ES Buveinių direktyvos tikslas buvo išsaugoti retas, nykstančias buveines ar dar užsilikusius jų fragmentus (ir Vakarų taigos), bet   ne paversti visus miškus taiga. Buveinių inventorizatoriai nesilaikė netgi savo nusistatytų kriterijų. Lietuvos miškų instituto darbuotojai buvusios Kaišiadorių miškų urėdijos prašymu atliko išskirtųjų buveinių patikrinimą pagal inventorizuotojų naudotą metodiką ir priskirti jų Vakarų taigai negalėjo.
 
9020 Plačialapiai ir mišrūs miškai
(Fennoscandian hemiboreal natural old broad-leaved forests (Quercus, Tilia, Fraxinus or Ulmus) rich in epiphytes).
 
Šio tipo buveinėms gali būti priskirtos kertinių miško buveinių  (KMB) inventorizacijos metu išskirtos B.1 (Plačialapių miškų) tipo KMB, dalis C.4 (Šlapių plačialapių miškų), D.1,2,3 (Upės, ežero, upelio šlaitas), H.1 (Šlaitas), H.2 (Griova) tipo KMB sklypų, taip pat rezervatų (I grupės miškuose) esantys brandūs ir pribręstantys plačialapių miškų be skroblo medynai. Lietuvoje iš viso brandžių plačialapių rūšių medynų yra tik apie 6000 ha. Apie pusė jų auga pietvakarinėje šalies dalyje, kur šių medynų sudėtyje dažnai yra skroblo, o tai verčia juos priskirti 9160 Skroblynų buveinių tipui. Todėl maksimalus 9020 buveinei priskiriamų miškų plotas  negali viršyti 3000 ha netgi tuo atveju, jeigu visi brandūs plačialapių rūšių medynai čia patektų.
 
Knygoje „Europinės svarbos buveinės Lietuvoje“ ir „ES svarbos natūralių buveinių inventorizavimo vadove“ pateikiamas buveinės 9020 bendrasis aprašas būdingais požymiais nurodo į plačialapius lapuočius medynų sudėtyje. Tai lyg ir neprieštarauja „Interpretation manual...“ aprašymui, bet nereikalauja ir senų, kerpėtų  medžių, o buveinės atpažinimo reikalavimuose kartelė visiškai nuleidžiama. Užtenka, kad būtų randama bent 10 augalų rūšių iš pateiktojo sąrašo (iš jų – bent 2 tipinės), kad būtų vienas kitas (5 proc. pirmojo ardo) techninės brandos amžių pasiekęs plačialapių rūšių medis ir kad spygliuočių kiekis (pagal lajų padengimą) medynų sudėtyje neviršytų 50 proc.
 
Tokius reikalavimus atitinka vos ne kiekvienas derlingesnių augimviečių miško sklypas, išskyrus tuos, kur vyrauja eglės, jeigu tik yra  vienas kitas techninės brandos amžiaus sulaukęs (nebūtinai su epifitais) ąžuolas ar liepa. Surasti 10 augalų rūšių iš pateikto 65 būdingų šių augimviečių miškams žolinių augalų ir samanų sąrašo (iš jų 28 tipinės, bet tik 18 rečiau sutinkamos) nėra sunku. Štai kodėl inventorizuotojai „rado“ net 16 463 ha  šio tipo buveinių, nors jos visiškai neatitinka „Interpretation manual...“ nurodomų kriterijų.
 
9160 Skroblynai (Sub-Atlantic and medio-European oak or oak-hornbeam forest of the Carpinion betuli). Lietuviškas šios buveinės pavadinimas klaidina. Jeigu čia būtų priskiriami tik skroblynai, jų Lietuvoje galėtume surasti ne daugiau, kaip keliasdešimt hektarų.  Iš tiesų tai  ąžuolynai ar mišrūs plačialapių miškai su skroblu, augantys panašiose augimvietėse, kaip ir 9020 buveinių tipo plačialapiai ir mišrūs  miškai – sausgirio (Nd), baltmiškio (Nf), žaliagirio (Ld) augimvietėse, bet tik pietvakarinėje šalies dalyje, skroblo arealo ribose. 
 
Nors Buveinių direktyvoje nurodoma į šių buveinių ryškų hidromorfiškumą, bet Lietuvoje  tai nebūdinga skroblų augimvietėms. Šiuose medynuose mūsų šalyje būdinga ir eglės priemaiša. Maksimalus galimas šio tipo buveinių plotas neturėtų viršyti 3000 ha.
 
Pagal lietuviškame buveinių inventorizacijos vadove pateiktus kriterijus šio tipo buveinėms leidžiam priskirti visus medynus, jeigu juose yra bent 10 proc. plačialapių medžių; jeigu eglės dengia ne daugiau 50 proc. ploto;  jeigu medynas yra pasiekęs 40 metų ir nėra labai retas (skroblų gali ir nebūti, bet svarbu, kad jų būtų kažkur netoliese). Pagal šitokius kriterijus, kurie neturi jokio panašumo į europinį šių buveinių interpretavimą,  išskirta  15 182 ha šio tipo buveinių.
 
9190 Sausieji ąžuolynai. Pagal angliško pavadinimą „Old acidophilous oak woods with Quercus robur on sandy plains“ turėtų būti ne sausieji, o rūgščių smėlio dirvožemių   ąžuolynai, kurie yra drėgni, besiformuojantys ant jaurinių ar hidromorfinių dirvožemių, su tipine rūšimi Molinia coerulea. Tokių medynų pasitaiko vienas kitas plotelis Pietvakarių Lietuvoje (tokią geografinę dislokaciją nurodo ir europinis interpretacijos vadovas). Lietuviškųjų inventorizuotojų „atrastiems“ medynams leidžiama priskirti pušynų sklypus nuo nusausintų pelkių iki brukniašilių, kur užtenka rasti pušyne 5 proc. nuskurdėlių 50 metų ąžuolų. 
   
91E0 Aliuviniai miškai (Aliuvial forests with Alnus glutinosa and Fraxinus excelsior (Alno-Padion, Alnion incanae, Salicion albae). Pagal naujausią Lietuvos dirvožemių klasifikaciją, suderintą su FAO-UNESCO Pasaulio dirvožemių žemėlapio legenda (1997), aliuviniais dirvožemiais, kuriuose turėtų augti šie miškai, pavadintos tik kelios salpinių dirvožemių pogrupės. Pagal ankstyvesnę klasifikaciją pavadinimai aliuviniai dirvožemiai ir salpiniai dirvožemiai buvo laikomi sinonimais. Bendra dirvožemininkų samprata salpiniai dirvožemiai yra sudaryti iš aliuvinių sąnašų be ryškių horizontų profilyje. Jie sutinkami tik upių ir upelių slėniuose.
 
Pagal Buveinių direktyvos priedą aliuviniams miškams priklauso temperatinės ir borealinės Europos upių pakrančių uosių ir juodalksnių miškai (Alno-Padion), Alpių kalnų ir prieškalnių ir Šiaurės Apeninų  pakrančių  baltalksnynai (Alnion incanae) ir Vidurio  Europos lygumos kalnų ir prieškalnių upių pakrančių gluosnių (Salix alba, S.fragilis) ir tuopų (Populus nigra) galerijos. Visi jie auga aliuvinių sąnašų dirvožemiuose.
 
Lietuvai būdingos pirmojo potipio – uosių-juodalksnių miško bendrijos su guobinių, gluosnių, ąžuolų ir kitų rūšių priemaiša. Žolių dangoje yra daug eutrofinių, nitrofilinių rūšių, nemažai ir higrofitų, ypač žemesnėse vietose, kur gali būti gausu ir pelkinių viksvų. Tai atitinka salpinio baltmiškio ir salpinio juodgirio (Nf, Lf ir Uf salpiniai variantai) augimvietes. Čia priskirtini ir salpiniai gluosnynai (S. Karazija, V. Vaičiūnas. Ekologinis miškų vaidmuo Lietuvoje 2000). Tokių  miškų  nėra daug.
 
„ES svarbos natūralių buveinių inventorizacijos vadovo“ pradžioje tik keliais žodžiais užsimenama apie upių slėnius, kaip būdingą šių buveinių  požymį, o tolimesniame aprašyme ši buveinė charakterizuojama požymiais, kurie visiškai sutampa su šlapgirio ir palieknio augimviečių tipų (Lf, Ud, Uf) miško bendrijų, besiformuojančių nieko bendro su aliuviškumu neturinčiose vietose, požymiais. Apraše nereikalaujama ir aliuvinių dirvožemių; pateikiamas galimų augalų sąrašas visiškai atitinka  minėtų miško tipų bendrijų rūšinę sudėtį (nėra jokių paupiams būdingų specifinių rūšių). Iš šio sąrašo užtenka rasti 8 rūšis, iš jų bent 2 tipines, ir sklypas, jeigu jame auga tik 30 metų amžių pasiekęs ne visai retas medynas, priskiriamas  aliuvinių miškų buveinėms. Taip atsirado 28 283 ha  saugotinų aliuvinių miškų.
 
Kitos miškų buveinės. Sunkiau komentuoti miškų priskyrimo tikslingumą tokioms buveinėms, kaip 9050 Žolių turtingi eglynai (Fennoscandian herb-rich forests with Picea abies), 9080 Pelkėti lapuočių miškai (Fennoscandian deciduous swamp forests), 91DO Pelkiniai miškai (Bog woodland), kadangi Buveinių  direktyvoje bei jų interpretacijos vadove nėra specifinių reikalavimų išskiriamoms buveinėms. Nurodoma tik medynų sudėtis, būdingos kitų augalijos ardų rūšys ir augimvietės sąlygos (dirvožemis, reljefas). Iš šių požymių  nesunkiai galima nustatyti, kokių augimviečių (miško tipų) ir medynų rūšinės sudėties miškai čia gali būti priskiriami. 
 
Žolių turtingi eglynai – tai eglynai su plačialapių priemaiša derlingesnėse (girių komplekso miško tipų) augimvietėse. Pelkėtiems lapuočių miškams priskiriami derlingesnėse užpelkėjusiose augimvietėse augantys lapuočių medynai. Pelkiniai miškai – tarpinio tipo pelkių ir aukštapelkių spygliuočių miškai (pelkiašiliai).
 
„ES svarbos natūralių buveinių inventorizacijos vadove“ šios buveinės apibrėžiamos panašiai, nors yra ir skirtumų. 9080 Pelkėtų lapuočių miškų aprašyme europinis interpretatorius nurodo į užpelkėjusias augimvietes su labai plonu durpės sluoksniu, o lietuviškame vadove šiam buveinių tipui priskirti visi žemapelkių miškai. 91DO Pelkinių miškų buveinės samprata lietuviškame inventorizacijos vadove išplėsta, apimant net mezotrofines pelkes, taip pat sausintus miškus. Kai kurie požymiai prieštaringi. Didžiausią nuostabą kelia tai, kad kriterijai buveinių atpažinimui –  galimybės miško sklypą priskirti atitinkamam saugomų buveinių tipui – taip supaprastinti, kad  atitinkamoms buveinėms gali būti priskirti visi 40 metų pasiekę ne per tankūs eglynai, 30 metų ne per reti pelkiniai lapuočių miškai ir visi 40 metų ne per reti pelkiašilių miškai. 
 
Aplinkos ministro 2001 m. balandžio 20 d. įsakyme Nr. 219 „Dėl gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų kriterijų patvirtinimo“ nustatyti ribiniai medynų amžiaus reikalavimai buvo žymiai aukštesni. Prie medynų požymius atspindinčio kriterijaus yra dar augalijos rodiklis – buvimas būdingų augalų rūšių (neskaitant medžių). Iš pridedamų rūšių sąrašų turi būti eglyne bent 8 rūšys, iš jų 3 tipinės; pelkiniame lapuočių medyne – atitinkamai  8 ir 3 rūšys, pelkiašiliuose – po 5 ir 2 rūšis. Tai rodiklis, kuris aukščiau nurodytos būklės medynuose visada bus patenkinamas.
 
Šių tipų išskirtųjų buveinių plotai gerokai viršija esamų atitinkamų augimviečių ir sudėčių brandžių medynų plotus. Formaliai Inventorizacijos vadove nustatyti reikalavimai buveinių atrinkimui neprieštarauja „Interpretation manual...“, nes ten konkrečių reikalavimų nėra. 
 
Sunku patikėti, kad Europos Sąjunga reikalautų saugomais skelbti visus atitinkamų augimviečių miškus. Galima galvoti, kad šių buveinių rodikliai buvo nustatinėjami atsižvelgiant į Fenoskandijos miškų būklę (tuomet ES dar nebuvo Baltijos šalių), kur galbūt tokių buveinių buvo mažai, ir  todėl neįrašyti griežtesni atrankos rodikliai. Deja, tokią galimą nuomonę paneigia Fenoskandijos šalių patirtis. Švedijos EB svarbos miško buveinių atrankos vadove, be bendrųjų europietiškųjų atskirų buveinių būdingų požymių, yra keturi visų tipų buveinėms privalomi reikalavimai: 1. Natūralūs medynai, kuriuose per paskutinius 25 metus nevykdyti kirtimai; 2. Nėra nusausinimo požymių; 3. Ne prie kelio; 4. Medynas turi būti ne mažiau, kaip 40 metų senesnis, negu įstatymu rekomenduojamas kirtimo amžius (išskyrus įvairiaamžius ir daugiaardžius medynus, kur amžius gali būti tik 20 metų didesnis už kirtimo amžių ir neliestose gaisravietėse  savaime atsikūrusius medynus). 
 
***
Dar norėčiau pakomentuoti viešai sakytą teiginį apie nacionalines miškų klasifikacijas, kuriomis vadovautis  inventorizuojant buveines  negalima. Pirma, kiekviena ES šalis turi savą miškų klasifikaciją ir jas suderinti nėra ES uždavinys. Antra, bendrame buveinių sąraše miškų buveinės sudaro mažą dalį, todėl naudojamasi bendra augalijos klasifikacija. Europoje daugiausia taikomi vadinamos floristinės (Braun-Blanqet) klasifikacijos principai, tačiau nevengiama paminėti ir kitų, pavyzdžiui, Šiaurės Europos (rusų-skandinavų) dominantinės (fizionominės) klasifikacijos vienetų. Svarbiausia tai, kad  Interpretacijos vadove pateikiami atskirų buveinių būdingi požymiai, iš kurių labai nesunku nustatyti, kokį nacionalinės klasifikacijos vienetą jie atitinka. Nesusipratimas yra tas, kad dr. V. Rašomavičiaus parengtoje buveinių inventorizacijos metodikoje visiškai ignoruojami europiniai kriterijai,  pagal kuriuos miško sklypai gali būti priskiriami atitinkamoms buveinėms.