2019 m. Nr. 10

 

2019 m. Nr. 9

 

2019 m. Nr. 8

 

2019 m. Nr. 4

 

2019 m. Nr. 3

 

2019 m. Nr. 2

 

2019 m. Nr. 1

 

 

Šimtmečio įdirbis neturėtų būti pamirštas

Nuo 1919 m. pradžios pradėjo funkcionuoti 16 miškų urėdijų su 66 girininkijomis, kurios valdė apie 309 tūkst. ha perimtų miškų. Lietuvoje 1921 m. valstybės nuosavybe tapusius miškus administravo 26, nuo 1924 m. – 34, o 1938 m. – 45 miškų urėdijos (valdė 870 767 ha miško žemės, iš jos – 728 913 ha medynų), įsteigtos 345 girininkijos. Šalyje tuo metu vidutinis girininkijos plotas buvo 2700 ha, eiguvos – 478 ha. Nuo 1937 m. sustambintos eiguvos (panaikinta 500 eigulių etatų). 
Daugelis pirmųjų miškų urėdų buvo cariniai miškininkai, taikę miškuose  rusiškus miškininkavimo metodus. Žemės ūkio ministerijai pavaldžiame Miškų departamente 1924 m. įsteigti 4, nuo 1925 m. – 5 miškų revizorių etatai kontroliuoti miškų urėdijose valstybinių miškų naudojimą, priežiūrą ir apsaugą. Nuo 1927 m. šie įgaliojimai suteikti 5–6 miškų urėdams. Iki 1923 m. kasmet į Kauną, Miškų departamentą aptarti bendrų miškininkystės reikalų kviesti visi miškų urėdai. Nuo 1923 m. iki 1936 m. tokie suvažiavimai nepraktikuoti. Miškų departamento direktoriumi paskyrus Antaną Rukuižą, 1936 m. spalio 2 d. Kaune vėl organizuotas miškų urėdų suvažiavimas. Iki 1940 m. jie vykdavo kasmet rudenį. 
Tarpukariu valstybinių miškų administravime išliko statutinė struktūra: pareigūnai tarnyboje nešiojo karinio modelio uniformas, laikėsi subordinacijos, tarnybos metu turėjo teisę naudoti šaunamąjį ginklą, bausti miškų pažeidėjus, brakonierius, degtindarius. Žemės ūkio ministrui Jonui Aleksai patvirtinus „Uniformai dėvėti taisykles“, 1932 m. įvestos miškininkų uniformos, kurios buvo panašios į buvusias kariško modelio carines miškininkų uniformas. Jos siūtos kasdieninės ir išeiginės iš melsvai tamsios žalios spalvos vilnonio audinio, priedams naudotas tamsios ir šviesiai žalios spalvos aksomas ir gelumbė. Tarnybos metu dėvėti uniformas šiomis taisyklėmis įpareigoti visi miškų urėdijų tarnautojai, kurių pareigos susijusios su miško saugojimu ir darbais miške. Miškų departamento miškininkams leista uniformas dėvėti tik vykstant į komandiruotes. Drausta uniformuotiems miškininkams vykti į užsienį, tarnyboje būti apsirengus mišriai (dalinai su civiliniais rūbais), išskyrus III eilės eigulius. Jiems tarnyboje buvo privaloma nešioti tik uniforminę kepurę, o norintiems leista uniformą dėvėti be skiriamųjų ženklų. Uniformas reikėjo įsigyti už savas lėšas. Nuo 1932 m. liepos 1 d. visi valstybės tarnautojai, gaunantys ne mažesnę kaip 150 litų algą, privalėjo mokėti darbo pajamų mokestį. 
Miškų departamento direktorius centralizuotai skyrė ir atleido miškų urėdus, jų pavaduotojus, girininkus be girininkijų bei miškų urėdų teikimu – urėdijos tarnautojus, girininkus, vyresniuosius eigulius. Miškų urėdas galėjo savo nuožiūra priimti į darbą ir atleisti nustatyta tvarka tik eigulius, miško sargus bei girininkijose, kur daugiau kirsta, žiemos metu samdytus kirtimų prižiūrėtojus, medienos apskaitininkus–sąskaitininkus, medienos sandėlių sargus, miško darbininkus. Į miškų urėdijas įgyti praktinės miškininkystės žinių, atliekant įvairius miškų urėdijų vadovų pavedimus, buvo atsiunčiami jauni Panevėžio miškų technikų mokyklos kursantai bei vėliau Alytaus aukštesniosios miškų mokyklos absolventai. Jie buvo įdarbinti 1–2 metams dažniausiai IV eilės girininkais be girininkijos ar vyresniaisiais eiguliais miškų urėdijų kontoroje. Miškų departamentas nuo 1923 m. įpareigojo miškų urėdijų ir girininkijų raštinėse vartoti tik lietuvių kalbą. Tikrinta, ar tarnautojai moka kalbėti ir rašyti lietuviškai.
Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, nuo 1939 m. gruodžio 1 d. nemažai miškininkų buvo perkelti įvairioms pareigoms į Vilniaus, Nemenčinės, Kenos ir kitas šio krašto miškų urėdijas. Iškeltiems į Vilniaus kraštą miškų tarnautojams dėl nenormalių darbo ir gyvenimo sąlygų nuo 1940 m. sausio 1 d. iki birželio 1 d. mokėti tarnybinių algų mėnesiniai priedai: miškų urėdui ir jo pavaduotojui – po 100 litų, girininkams – po 75 litus. 
Dauguma diplomuotų miškininkų ir eigulių, tarnautojų tarpukaryje buvo patriotiška visuomenės dalis, kurią kartu su kitais nuo 1940 m. vidurio kryptingai naikino užėję okupaciniai režimai. A. Bruko duomenimis, nuo šių režimų nukentėjo per 1100 miškų sektoriuje dirbusių žmonių, iš jų 750 eigulių ir darbininkų, 350 specialistų ir kitų tarnautojų. Iš viso miškų žinyba dėl emigracijos, represijų prarado 3423 arba 76 proc. darbuotojų. 
Nuo 1945 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvoje buvo kardinaliai pakeista ir vokiečių okupacijos metais veikusi tarpukarinė regioninė miškų administravimo struktūra: įkurti 3 stambūs miškų ūkio ir gamybos trestai, o vietoje buvusių 63 miškų urėdijų su 455 girininkijomis – miško pramonės ūkiai su miško ruošos punktais, meistrijomis. Girininkijos prarado buvusią paskirtį. 
Tik 1947 m. įsteigta Miškų ūkio ministerija ir jos vadovu tapęs tarpukario miškininkas Algirdas Matulionis ėmėsi miškų ūkio atkūrimo, šalies miškingumo didinimo, telkė naujus lietuvių miškininkų kadrus. Jau 1948 m. Lietuvos TSR teritorijoje buvo įkurti 23 miškų ūkiai su 180 girininkijų. Per dešimtmetį ministras A. Matulionis tyliai atkurdinėjo buvusią miškų sistemą, vietoje miškų urėdijų steigdamas naujus miškų ūkius ar miško pramonės ūkius. Apjungus 1957–1958 m. dvi ministerijas į Miškų ir miško pramonės ministeriją ir jos vadovu paskyrus A. Matulionį, 1959 m. buvo 46 miškų ūkiai ir 405 girininkijos. Tarybiniais metais miškų sektoriuje dirbo apie 16 tūkst. žmonių. Daugumai miškų sistemoje dirbančių miškininkų, eigulių buvo leista nešioti bendras visai sąjungai skirtas uniformas, rugsėjį švęsta profesinė diena.   
Atkūrus nepriklausomybę, buvo atnaujinta Miškų ūkio ministerija, panaikinti nuo 1972 m. veikę miškų ūkio gamybiniai susivienijimai, 1990 m. vasarą miškų ūkiai pervadinti miškų urėdijomis, jos buvo pavaldžios ministerijai. Iš esmės ši valstybinių miškų administravimo sistema nepakito ir įsteigus 1996 m. rudenį Generalinę miškų urėdiją iki 2017 m. pabaigos. Taip mūsų valstybinis miškų ūkis išvengė „prichvatizacijos“ bėdų, valstybinio turto iššvaistymo, išlaikė žmones. Žinoma, miškininkams buvo skaudus praradimas – 1996 m. pabaigoje Miškų ūkio ministerijos panaikinimas ir miškų sistemos mėtymas į kitas ministerijas. Po 10 metų atėjo kitos permainos: miškų urėdijos buvo apjungtos į vieną miško įmonę, siekiant tobulinti valstybinių miškų administravimą kitų šalių pavyzdžiu. Anot ilgamečio miškotvarkininko, buvusio viceministro Algirdo Bruko, pagrindinio miškų administravimo vieneto  – miškų urėdijų įsteigimo šimtmečio sukakčiai pritrūko 1 metų. Nežiūrint šių praradimų, turime išlikti tvirti, atviri dalykiškoms diskusijos, kritiški savo ydoms, bet nepakantūs nemokšiškumui ir melui. Miškams reikalingos mūsų žinios ir konkretūs miškininkavimo darbai. Šimtametes tradicijas turinti miškininko profesija išliks patraukli, jei ir toliau produktyviai,  pasišventusiai dirbsime šalies miškų labui. 
 
MG inf.