2020 m. Nr. 7

 

2020 m. Nr. 6

 

2020 m. Nr. 5

 

2020 m. Nr. 4

 

2020 m. Nr. 3

 

2020 m. Nr. 2

 

2020 m. Nr. 1

 

2019 m. Nr. 12

 

2019 m. Nr. 11

 

2019 m. Nr. 10

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

KADA GAMTA NUSTOS BŪTI STEBUKLU?

Mes labai nutolome nuo savo šaknų. Tai, ką atsinešėme iš protėvių gadynės, dažnai pavadiname atavizmu, primityvumu ir atgyvena. Kai kada su tuo tenka sutikti, ypač kai kalbame, vertiname negatyvius savo veiksmus ir poelgius. Tačiau mūsų prigimtis išsaugojo ir daugybę nepaneigiamų savybių, kurios yra pakankamai archaiškos, bet dalyvaujančios mūsų sąmonės formavime, pagaliau – auginančios mus net tada, kai jas stengiamės neigti. Taigi, mes galime neprisipažinti, kad mūsų protėviai padarė didžiausią šuolį tada, kai pradėjo valgyti mėsą, ypač ruoštą ant ugnies, ir kai tapo medžiotojais. Jie prieš tai buvo rinkėjais ir augalėdžiais. Žinoma, jie buvo ir žvejai, ekstensyvūs miško kirtėjai. O miškų plotų naikinimas pasitelkus ugnį priskirtinas jau naujausiems amžiams ir labai netolimiems mūsų protėviams.

Žmogus visada priklausė nuo gamtos, todėl turėjo ją išmanyti. Tai nebuvo žingeidumo patenkinimas ar mokslo imitacija; tiesiog, save ir savo gentį maistu aprūpinti galėjo medžiotojas, žinantis žvėrių įpročius, išmanantis metų ciklus. Šiandien labai sunku pasakyti, kaip jis tą pasiekė, pagaliau – kaip jis jautėsi toje didelėje ir baugioje gamtoje. Ar jis buvo drąsus, atsargus, jautrus?

 

 

Šių dienų autoriai dažnai rašo apie dalykus, kurių negalima žinoti: senojo mūsų protėvio pasaulėžiūrą, jo toliaregiškumą, veiksmų planavimą ir rezultatų projektavimą, netgi mąstymą apie pasekmes ir ateitį. Visa tai – fantazijos vaisiai, kuriems pagrįsti nėra jokių įrodymų. Teisus ir tas autorius, kuris pateikia priešingus teiginius.

Tokia ilga įžanga buvo būtina, kad vienodai suprastume mūsų galias ir potencialius gebėjimus vertinant savo prigimtį ir santykių su gamta evoliuciją. Esame šiauriečiai, gyvenantys keturių metų laikų klimatinėje juostoje. Vadinasi, šios sąlygos iš mūsų protėvių reikalavo ne tik tvirtybės, bet ir savotiškos specializacijos. Galima manyti, kad po paskutiniojo ledynmečio (prieš 6-8 tūkstančius metų) gamtoje besikuriantys žmonės turėjo tapti specialistais. Vieni genties vyrai tapo medžiotojais, žvejais, kiti geriau išmanė medžio darbus, treti augino ropes ir primityvius javus.

Ar tada atsirado medžiotojai profesionalai ir amatininkai, miškininkai ar bitininkai? Ne, tai įvyko daug vėliau. Tačiau genties medžiotojai turėjo savo patirtis ir paslaptis, kurių nežinojo puodžius ar rykus iš medžio skobęs giminaitis. Šios jaunajai kartai perduodamos patirtys tobulėjo ir kito. Tikėtina, kad ir tada tėvai nesuprato savo vaikų, o šie – tėvų. Senelis (jei toks dar buvo dėl gana trumpo amžiau vidurkio) nevaidino svarbaus vaidmens.

Pagaliau atėjome į šių dienų realybę, kai santykį su gamta bandome suprasti. Kas ji ta gamta? Stebuklas, nežinomas pasaulis ar tai, ką manome pažįstantys, tik nežinantys esmės ir vardų. Kas iš mūsų visą gamtą išmano geriausiai?

Iš karto nuraminsiu: gamtoje stebuklų nėra ir mes jos visos esmės nežinome. Mes esame greta jos, stebime ir laukiame, kol iš mūsų tarpo išaugs apie ją žinantis daugiau. Beje, paskutinė patirtis sako, kad tokie atvejai reti, be to – kai kurie nėra vykę. Labiausiai liūdina visažiniai, medžių ir gamtos prigimtį paprastai „lukštenantys“ autoriai, nors kai kurie jų to galėtų ir  nedaryti – čia aš labiau apie knygas, kurias verčiame į savo kalbą ir netgi vadiname bestseleriais.

Paklausite: o kas tada galėtų būti tie aiškintojai, kas apie gamtą žino daugiausiai? Gal miškininkai? Taip, iš tikro, kai kurie jų  greta savo ūkinių darbų išsaugojo žingeidumą, tobulina žinias. Taigi, šie žmonės tą daryti gali. Tačiau niekam nebus naujiena, jei pasakysiu, kad gamtoje patys aktyviausi ir daug žinantys – medžiotojai, o po jų – žvejai. Ar jie naudojasi tolimos praeities patirtimis? Tą patvirtinti sunku, nes jokių įrodymų neliko. O šimtų metų senumo kunigaikščių medžioklių aprašymai mums – beverčiai, nes juose apie paprastą vyžotą medžioklį nėra nė žodžio. Įdomu tai, kad medžioklė, kaip patirtis, kaip genetiškai perduodamas polinkis, liko. Žinia, šių dienų medžiotojo sampratos nesusisiekia su 2-3 tūkstančių metų protėvių patirtimi. Tačiau tai – kaip genetinio kodo šifravimas, kuris gali liudyti, jog visa tai – ne išgalvojimas, ne primityvus noras nudobti niekuo kaltą žvėrį. Tai – mūsų savasties dalis.

 Ar medžiotojui, gamtoje  praleidžiančiam daug laiko, viskas aišku, ar jam gamta tebėra „stebuklų laukas“? Ko gero, jis žino daug, bet – ne viską. O „stebuklas“ – tebūnie tai tik kalbos dalis, epitetas. Sakome, kad daugelis medžiotojų galėtų parašyti knygą iš savo stebėjimų (tik ne iš medžioklės statistikos, kuri visuomenėje sutinkama priešiškai). Dažno jų pasakojimai apie unikalius susitikimus yra kupini vertingos etologinės informacijos. Iš tikro, tik pagalvokime – jei ne medžiotojai, ką apie vilko, elnio ar kitų žvėrių biologiją ir elgseną žinotume? Ar prieš 100 metų buvo nors retas individas, visą savo laisvą laiką skyręs ėjimui į girią „tik pasižiūrėti“? Tokį laiko  „gadinimą“ smerkė, laikė nederamu. Tačiau medžiotojas tą sau leisti galėjo. Tiesa, grįžti namo be grobio ir jam buvo netinkama. Tokie patys, matantys ir stebintys gamtą buvo ir yra žvejai – laukdami „savo“ žuvies, jie galėdavo matyti viską, kas dėjosi aplinkui. Iš visų jų patirties, perduodamos žodžiais (deja, mūsų protėviai buvo neraštingi) ir emocijomis, radosi žinios ir žinojimas. Todėl net didžiausi medžiotojų priešininkai turėtų suprasti:  pirmosios žinios apie gamtą atėjo iš jų. Tie, kas negalėjo jos deramai panaudoti, turi savaip gamtą suprantančias visuomenes.

Šiandien, sakysime, medžiotojas jau nėra pirminis gamtos pažinimo stimulas, nors apie ją žino daug. Tai kam teks garbė pasakyti, kad gamtoje stebuklų nebūna?

Labai norėčiau turėti vieną atsakymą, tačiau tokio – nėra. Karti patirtis rodo, kad neprofesionalūs ir nenuoširdūs (dažnai – tik komerciniai) bandymai aiškinti apie gamtos prigimtį, štampai ir klaidos daro daugiau žalos ir savotiškai suponuoja paieškų poreikį. Todėl turime mokyti mokytojus – ne, ne tuos, kurie dirba mokyklose! Tuos, kurie savyje užčiuopė meilės gamtai gyslelę ir norėtų likti su gamta. Žinau, kad jų nebūna daug ir matau mažėjimo tendencijas. Daug kam apsispręsti neleidžia visuomenė, kiti savo prigimtį ir pomėgius turi pamiršti jausdami artimųjų „paprotinimus“.

O mes iš tikro turėtume leisti jiems augti ir tarpti. Reikia pavyzdžių? Prašau: miškų sistemoje visada būdavo bent keletas žmonių, dirbančių girininkijose, kitose pavaldžiose įstaigose, kuriems buvo leista tyrinėti paukščius, rašyti knygas. Iš jų nereikalaudavo didelių rezultatų ūkiniuose baruose... Pamenu vieno garbaus ministro (kur jūs, protingieji šių dienų ministrai!) priesaką miškų urėdui dėl miškininko ornitologo: „Netrukdyk jam, tegul paukščiauja!“ Taigi, kur tie ministrai, kur urėdai? Kur tie jų globojami žmonės, galintys auginti gamtą žinančius žmones? Juk dalis jų, tų augančiųjų, tikriausiai taptų gerais miškininkais...

Tokios mintys apie mus ir gamtą. Tačiau šiandien dar nesu tikras atsakydamas: ar į mūsų galvas gamta ir toliau brausis kaip nesuprantama, baugi visuma? Arba – kaip stebuklas?

Autoriaus nuotraukos