2019 m. Nr. 10

 

2019 m. Nr. 9

 

2019 m. Nr. 8

 

2019 m. Nr. 4

 

2019 m. Nr. 3

 

2019 m. Nr. 2

 

2019 m. Nr. 1

 

 

Kuo baigsis ginčai dėl Punios šilo statuso?

Specialistų ir visuomenės nuomonės pasidalijo
 
Vieni ėmė spartinti, kiti stabdyti Punios šile gamtinio rezervato steigimą.  Nėra vienos nuomonės ir tarp miškininkų mokslininkų. Pernai žurnalo „Mūsų girios“ 6 nr. spausdintame straipsnyje jo autoriai tuometinio ASU Miškų ir ekologijos fakulteto profesoriai Vitas Marozas ir Algirdas Augustaitis teigė, kad įsteigtas Punios šilo gamtinis rezervatas būtų reikšmingas mokslinių tyrimų objektas, o žurnalo 9 nr. jiems oponavę LMA akademikas emeritas, prof. habil. dr. Stasys Karazija ir Miškų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Virgilijus Mikšys reziumavo: (...) „Punios šilo pavertimas gamtos rezervatu būtų neprasmingas nei visuomenės poreikių tenkinimo, nei biologinės įvairovės apsaugos požiūriu, mažai prisidėtų prie natūralaus miškų vystymosi tyrimų plėtros.“  
Prof. S. Karazijos pastebėjimu, nei vienoje Europos šalyje nėra tokio dydžio miškų rezervatų, išskyrus Belovežo giria. Bet ir šis rezervatas yra girios viduryje, apsuptas miškų. Punios šilo masyvas yra viduryje laukų, nes Nemuno upė nėra jo ekologinė riba. Be to, rezervatas čia būtų ne vien sengirė, kaip ją įsivaizduoja romantiškai nusiteikę gamtos mylėtojai. 
Rezervato steigimo idėją palaikęs ir jai davęs eigą tuometinis aplinkos ministras Kęstutis Navickas 2018 m. spalio pradžioje vyko į Alytaus rajoną raminti vietos gyventojų – susitikimas vyko Punios girininkijoje (Panemunių kaime), o diskusija Alytaus teatro patalpose. Ministras bandė įtikinti alytiškius vardan gamtosaugos siekių bent 50-čiai metų pamiršti šile pjūklus, atsisakyti kitų savo poreikių, piešė idealią sengirės viziją, bet dzūkai norėjo matyti šilą tokį, kad į jį galėtų laisvai įžengti. 
Per daugelį metų Punios šilas buvo pritaikytas žmonių lankymui: jame įrengti pažintiniai takai, aikštelės, poilsio zonos, lankoma Lietuvos kunigaikščių ąžuolų alėja, mineralinio vandens šaltinis, partizanų bunkeris, kiti įdomūs objektai. Rekreacijos plėtrai planuota įrengti susiekimą per Nemuną tarp Punios  šilo ir  Punios piliakalnio. Vietos žmonės į šilą vyksta  grybauti, uogauti.
Alytiškius baugino esamas apribojimas – į 457 ha rezervatą eilinis žmogus negali įkelti kojos, net pažintiniais tikslais galima eiti tik mokomuoju taku, kuris ne visur įrengtas. Jų manymu, moksliniams eksperimentams pakanka esamo 457 ha gamtinio rezervato  ir 460 ha kertinių buveinių, užimančių trečdalį Punios šilo ploto. 
 
Šilo ateitis virto opia aplinkosaugos politikos problema
 
Susibūrusi pilietinės iniciatyvos draugija „Mūsų Dzūkija” bei Praniūnų, Genių, Panemuninkų kaimų bendruomenės aktyvistai ėmė viešai reikšti nepritarimą rezervato plėtrai, atsirado ir daugiau žmonių, nepritariančių gamtininkų užmojui paversti Punios šilą, kaip Belovežo girią, dykra. Kilo įtarimas, kad Punios šilo skelbimas gamtos rezervatu yra tuometinių Aplinkos ministerijos vadovų ambicingas siekis taip gauti dar didesnę ES paramą gamtosaugai. Aptarti situaciją šile kviesti Seimo nariai, sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ atstovai.
Reaguodamas į susidariusią situaciją, šių metų liepos viduryje aplinkos ministras Kęstutis Mažeika priėmė sprendimą sustabdyti Punios šile gamtinio rezervato teritorijos ribų plėtrą. Bet tai dar labiau supriešino oponentus. 
Gamtos rezervato plėtros šalininkai, palaikomi buvusio aplinkos ministro Kęstučio Navicko, Baltijos aplinkos forumo, kitų visuomenininkų, gamtininkų mokslininkų, kai kurių žinomų meno žmonių, nuo nuomonių reiškimo ir žodžių mūšio žiniasklaidoje perėjo prie veiksmų – aktyvios viešųjų ryšių akcijos ginti savo poziciją. Liepos 12 d. inicijuotas parašų rinkimas protesto peticijai. Oponentai kaltino aplinkos ministrą K. Mažeiką nuolaidžiavimu miškų kirtėjams, medienos perdirbėjams ir šile nuo senų laikų esančiuose profesionalios medžioklės plotuose medžiojantiems įtakingiems asmenims. 
Teigta, kad 2014–2019 m. Punios šile buvo iškirsta beveik 40,7 tūkst. m3 medienos, dalis  – plynais sanitariniais kirtimais (2017 – 24,1 ha,  2018 m. – 2,4 ha, šiemet – 1,8 ha. VMU duomenimis, 2016–2019 m. Punios šile 63 ha vykdytas ir jaunuolynų ugdymas,  2016 m.  – einamieji kirtimai (15,8 ha plote). 
Kad Punios šilo tariamas niokojimas dar labiau paveiktų viešąją nuomonę, į žiniasklaidos priemones plūstelėjo nufotografuotos ir nufilmuotos šile sukrautų rąstų rietuvės, iškirstos plynumos, bet niekas nepažymėjo, kad tai kinivarpų pažeista mediena. 
Nors aplinkos ministras pavedė liepos 24 d. Valstybinių miškų urėdijai stabdyti plynus sanitarinius miško kirtimus Punios šile, surinkta apie 7,8 tūkst. gamtininkų rėmėjų parašų peticija liepos 30 d. buvo įteikta naujam šalies Prezidentui. 
„Karšta“ tapusi Punios šilo aktualija gvildenta ir LR Seime: liepos 24 d. diskutuota Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje, rugpjūčio 12 d. –  surengtoje spaudos konferencijoje „Ar yra alternatyvų karui dėl Punios šilo?“. Joje dalyvavo LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Simonas Gentvilas, šio  komiteto narys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys, miškininkas Kęstutis Bacvinka, pakviesti – Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus pavaduotojas dr. Paulius Zolubas, prof. habil. dr. Stasys Karazija ir pilietinės iniciatyvos draugijos „Mūsų Dzūkija“ pirmininkas dr. Kazimieras Sventickas. Apie Punios šilo problemą buvo kalbama rugpjūčio 12 d. LRT laidoje „Panorama“. Bandyta išsiaiškinti priežastis, kodėl Punios šilas tapo miškininkų, ekologų ir gamtosaugos specialistų, skirtingų visuomenės grupių, vietos kaimų bendruomenių kardinalaus nesutarimo objektu, kaip šią problemą reikėtų spręsti Aplinkos ministerijai. 
 
Numatytos papildomos apsaugos priemonės
 
Aplinkos ministras K. Mažeika, stengdamasis prigesinti įsiplieskusias aistras, rugpjūčio 7 d. nustatė papildomas apsaugos priemones Punios šilui, kurios turėtų padėti geriau subalansuoti socialinius, aplinkosauginius ir kitus visuomenės lūkesčius. Jas įgyvendinti pavedė Valstybinių miškų urėdijai ir Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai. Pavedime Valstybinių miškų urėdijai nurodyta nevykdyti plynųjų sanitarinių miško kirtimų, detaliai išžvalgyti Punios šilo botaninio-zoologinio draustinio teritorijos miškus, o esant kenkėjų išplitimo rizikai numatyti tik būtinuosius atrankinius sanitarinius miško kirtimus. Taip pat VMU pavesta nevykdyti Punios šilo botaninio-zoologinio draustinio teritorijoje vidinės miškotvarkos projekte suprojektuotų miško kirtimų, išskyrus jaunuolynų ugdymo kirtimus.
Kadangi visas Punios šilas yra sudėtinė EB ekologinio tinklo „Natura 2000“ dalis, kaip ir kitoms šio tipo saugomoms teritorijoms, įgyvendinant Buveinių direktyvos reikalavimus, reikalinga nustatyti ir konkrečius apsaugos tikslus. Todėl Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai pavesta iki šių metų gruodžio 1 d. peržiūrėti Punios šilo apsaugos tikslus, kuriuos tikimasi patvirtinti dar šių metų pabaigoje. Pagal juos vėliau bus tikslinamas vidinės miškotvarkos projektas, numatant priemones, padėsiančias įgyvendinti nustatytus apsaugos tikslus, kartu užtikrinant tinkamą ypač vertingų paprastosios pušies ir paprastosios eglės populiacijų genetinių išteklių apsaugą.
Teigta, kad šios priemonės turėtų neišplečiant rezervato tinkamai apsaugoti Punios šilo gamtines vertybes, užtikrinti miško genetinių išteklių išsaugojimą, taip pat biologinės įvairovės apsaugą, kartu subalansuojant ir visuomenės lūkesčius šiame vertingame Lietuvos gamtos komplekse. 
 
Šilą retina kinivarpos 
 
Rugpjūtį naują ginčų bangą įplieskė paviešinta prastėjanti Punios šilo sanitarinė būklė ir siūlomi sprendimai jai gerinti. Punios šile yra beveik 24 proc. eglynų, kuriuos pažeidė 2017 m. škvalas ir atsiradę kenkėjų židiniai. Draugijos „Mūsų Dzūkija” aktyvistams šile surengus akciją „Kinivarpa“, aptikta kelios dešimtys žievėgraužio tipografo nudžiovintų eglių židinių ir 39 miško kvartaluose, turinčiuose  valstybės saugomos teritorijos (draustinio) statusą. Akcijos dalyvių pirminiais skaičiavimais, išplitusios kinivarpos naujai apniko egles, kurių medienos tūris siekia iki 3000 m3,  o bendras kinivarpų išdžiovintų eglynų tūris – apie 13000 m3 medienos.  
Draugijos „Mūsų Dzūkija“ visuomenininkai kėlė klausimus: kas atsakingas už tai, kad valstybės saugomoje teritorijoje pastaraisiais metais nebuvo paisoma Miško  sanitarinės apsaugos taisyklių, reikalaujančių nedelsiant kovoti su pavojingais medžių liemenų kenkėjais; kodėl sparčiai džiūstančių medžių šile nematė gamtosaugininkai, čia medžioję valdžios vyrai; kodėl Aplinkos ministerijos vadovai ir Nemuno kilpų regioninio parko specialistai nepaisė visuomenininkų raštiškų įspėjimų dėl geometrine progresija augančios kenkėjų grėsmės? Visuomenininkai šią situaciją Punios šile vertino kaip ekstremalią ir reikalaujančią neatidėliotinų priemonių.
 
Aplinkos ministro pavedimu įvertinti situacijos Punios šile vyko valstybinių institucijų, VMU specialistai. Rugpjūčio 9–16 d. buvo detaliai išžvalgyti Punios šile botaninio-zoologinio draustinio teritorijoje esantys medynai, atliktas kinivarpų židinių patikrinimas. 
Valstybinių miškų urėdijos pranešime Aplinkos ministerijai teigiama, kad medžių liemenų kenkėjai šviežiai apniko 80 ha plote 2286 m3 eglių ir iš viso šiame draustinyje yra 12600 m3 anksčiau išdžiūvusių spygliuočių medžių. Draustinio medynų sanitarinei būklei pagerinti Valstybinių miškų urėdija su Valstybine miškų tarnyba, vadovaujantis Miško sanitarinės apsaugos taisyklių 29 ir 30 punktų reikalavimais, pripažino, kad 77 ha plote vykdytini atrankiniai sanitariniai kirtimai, iškertant 1586 m3 eglių, o 3 ha plote plynais sanitariniais kirtimais reikėtų iškirsti 700 m3 medžių.        
Aplinkos ministerijoje rugpjūčio 22 d. vykusiame posėdyje, dalyvaujant viceministrei Rasai Vaitkevičiūtei, ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės patarėjams, Valstybinės miškų tarnybos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Valstybinių miškų urėdijos vadovams ir specialistams aptarta draustinio medynų sanitarinė būklė, rekomenduotų būtinųjų sanitarinių miško kirtimų vykdymo jame aspektai. Pasitarimo dalyviai išreiškė nuomonę, kad draustinyje kenkėjų apniktus žalius medžius būtina iškirsti iki spalio 15 d.  
„Dabar tenka kovoti su pasekmėmis, nes 2017 m. tuometinio aplinkos ministro įsakymu šile buvo sustabdyti sanitariniai kirtimai. Tuomet būtų užtekę iškirsti apie 2 ha kinivarpų apniktų medžių. Nevykdant sanitarinių kirtimų, ketvirtadalis Punios šilo gali sunykti. Be to, nevaldomi kenkėjų židiniai gali persimesti į kitus ūkinius ir privačius miškus, o jų savininkai tuomet galėtų prašyti kompensacijų, nes valstybė savo teritorijoje laiku nesutvarkė kenkėjų židinių. Į tai turime žiūrime kompleksiškai.“ – sakė aplinkos ministras K. Mažeika.
O gamtininkai ir jų rėmėjai dėl kinivarpų antplūdžio šile neįžvelgė problemos. Jų manymu, kinivarpos šilo nepražudys, priešingai – bus daug negyvos medienos ir suklestės biologinė įvairovė. Jie kritikavo  ministrą, kad toliau toleruoja šile ribotus sanitarinius kirtimus. 
 
Ar peticijomis išspręsime problemą? 
 
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, režisierius Gintaras Varnas inicijavo parašų rinkimą naujai peticijai, kurią pasirašė 14476 žmonės. Visuomenininkai rugpjūčio 29 d. įteikė šią peticiją Vyriausybei. Joje raginama Punios šile nedelsiant uždrausti bet kokius kirtimus ir medžioklę. Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas apskundė Administraciniam teismui aplinkos ministro įsakymą, kuriuo buvo sustabdyta Punios šilo rezervato plėtra. Jis teigė, kad taip buvo pažeistas visuomenės interesas ir reikia jį ginti teisme. 
Punios šilą rezervatu regintys Gamtos tyrimo centro ir kiti mokslininkai taip pat išplatino atvirą laišką LR Prezidentui, Seimui, Vyriausybei ir Aplinkos ministerijai, kuriame ragina visą Punios šilą skelbti rezervatu, nes tik toks statusas gali užtikrinti sengirės išsaugojimą. Surengta spaudos konferencija. 
Režisierius G. Varnas pasiūlė Seimo nariams pagalvoti ir apie interpeliaciją aplinkos ministrui K. Mažeikai.
Aplinkos ministras buvo priverstas eiti į kompromisą – pažadėjo, kad šiemet šile bus sustabdytos visos medžioklės. Iki 2018 m. čia medžioklės buvo limituotos, o 2018 m. ministro pavedimu leista organizuoti medžiokles su varovais.
Į Punios šilo peripetijas buvo įtraukti ir Vilniaus universiteto studentai – rugpjūčio 25 d. VU studentų gamtininkų mokslinė draugija organizavo šile simbolinio atminimo akmens Lietuvos sengirėms atgabenimą iš Anykščių šilelio, surengtas 8 km pažintinis žygis po sengirę. Ant šio akmens iškaltos poeto Justino Marcinkevičiaus eilės:  
Regiu, žiūrėdamas į mišką,
Kaip jis už mus lyg Dievas miršta“. 
 
Atminimo akmuo Lietuvos sengirėms buvo sukurtas 2018 m. Vilniaus universitete. Pagal sumanymą šis akmuo yra ,,ridenamas“ per Lietuvos saugomas teritorijas ir viliamasi, kad suvienys miškus mylinčius žmones ir taps sengirių apsaugos simboliu.
Atsakydama į tai, rugpjūčio 29 d. Pilietinės iniciatyvos draugija „Mūsų Dzūkija“ (jos pirmininkas dr. Kazimieras Sventickas) išplatino atvirą laišką valdžiai ir visuomenei, kad Punios šilas turi išlikti amžiams prieinamas žmonėms. 
Tam pritardami, rugsėjo viduryje grupė miškų mokslininkų irgi parengė atvirą laišką šalies valdžios institucijoms ir visuomenei dėl Punios šilo statuso. Laiške išdėstė savo argumentus, kodėl išplėsti rezervato plotą Punios šile netikslinga. Laiškas išsiųstas šalies Prezidentui, Seimui, Vyriausybei ir Aplinkos ministerijai. 
Per beveik dvejus metus išeikvota daug visų oponuojančių pusių energijos, gerokai patampyti nervai, o nauda tik žiniasklaidai – nestigo teminės medžiagos... Kas bus arbitru ir sprendimų priėmėju šiame užsitęsusiame ginče?
 
Parengė Vaclovas VIDUGIRIS