2019 m. Nr. 4

 

2019 m. Nr. 3

 

2019 m. Nr. 2

 

2019 m. Nr. 1

 

2018 m. Nr. 12

 

2018 m. Nr. 11

2018 m. Nr. 10

2018 m. Nr. 9

 

2018 m.Nr. 8

2018 m. Nr. 7

2018 m. Nr. 6

2018 m. Nr. 5

2018 m. Nr. 4

2018 m. Nr. 3

2018 m. Nr. 2

2018 m. Nr. 1

2017 m. Nr. 12

2017 m. Nr. 11

2017 m. Nr. 10

2017 m. Nr. 9

2017 m. Nr. 8

2017 m. Nr. 7

2017 m. Nr. 6

2017 m. Nr. 5

2017 m. Nr. 4

2017 m. Nr. 3

2017 m. Nr. 2

2017 m. Nr. 1

2016 m. Nr. 12

2016 m. Nr. 11

2016 m. Nr. 10

2016 m. Nr. 9

2016 m. Nr. 8

2016 m. Nr. 7

2016 m. Nr. 6

2016 m. Nr. 5

2016 m. Nr. 4

2016 m. Nr. 3

2016 m. Nr. 2

2016 m. N. 1

2015 m. Nr. 12

2015 m. Nr. 11

2015 m. Nr. 10

2015 m. Nr. 9

2015 m. Nr. 8

 

Miškininkai turi dirbti tą darbą, kurio jie ir atėjo dirbti

 

Prarandamo ryšio su vaikais man labiausiai gaila. Aš pats vaikystėje buvau jaunasis gamtininkas, dalyvaudavau toje veikloje, pasigendu šito požiūrio. (Pagal Aplinkos ministerijos nustatytą tvarką jaunųjų miško bičiulių veiklą turi organizuoti Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir VĮ Valstybinė miškų urėdija, bet pastaroji neturi teisės finansuoti ar kitaip remti šio sambūrio, tik kviečia jaunimą dalyvauti įvairiose švietėjiškose iniciatyvos -, redakcijos pastaba.)

Kalbant apie valdymą, matome, kad klausimai sprendžiami. Visi padaliniai turi vadovus, visi padaliniai artėja prie vienodų veikimo sąlygų – turint omenyje ir atlyginimus, ir darbą. Taip, klausimų buvo įvairių keliama, bet žinau, kad nuo kovo 1 dienos atlyginimai yra išlyginti visoje Lietuvoje, ir tie, kurie gaudavo mažiau, jau gaus didesnį atlyginimą už kovą, ir tai džiugina.
 
Aišku, pagalvojus apie tai, kiek laiko tai vyko… – šiek tiek užtruko tas sprendimų priėmimas ir įgyvendinimas. Suprantama, didelė įmonė, bet vis tiek norėtųsi, kad viskas vyktų greičiau. Manau, turime puikią galimybę dabar išsianalizuoti situaciją, nes turės būti priimti sprendimai, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimą. Beje, Konstitucinis Teismas pasisakė ne apie turinį, ne apie veiksmus, kurie buvo atlikti jungiant miškų urėdijas, ne apie valdymo formą ar santykius su darbuotojais, buvo atsiremta tik į procedūras. Manau, kad  lygiagrečiai mes galime įsivertinti tarpinius reformos rezultatus, pagalvoti, kokius priimti sprendimus, kad veikla būtų dar efektyvesnė.
 
Užsitęsė sprendimas ir dėl centrinės būstinės vietos, negerai, kad jis vis dar nėra priimtas. Žmonėms tai – motyvacijos nebuvimas. Administracijoje trūksta darbuotojų galbūt ir todėl, kad nėra aiškumo, nėra pastovumo, nes žmonės nežino, kur bus būstinė. Politinis sprendimas išsikelti iš Vilniaus yra, bet laikas bėga, to sprendimo įgyvendinimo pasigendame. (Praėjus kelioms dienoms po šio pokalbio, buvo pateiktas viešas siūlymas Valstybinių miškų urėdijos administraciją įkurdinti Kazlų Rūdoje, buvusios Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdijos patalpose  – redakcijos pastaba.)
 
Reikia rodyti daugiau atvirumo ir darbuotojams, kurti gerus santykius įmonės viduje. Svarbu, kad žmonėms būtų  aišku, kaip jie dirba, dėl ko dirba ir už ką gauna atlyginimą. Tai šis turbūt pagrindinis noras. Ir kad kuo daugiau žmonių dirbtų tą darbą, kurio jie ir atėjo dirbti – kad būtų tikrais miškininkais, kad jie tą mišką sodintų, ugdytų, prižiūrėtų, saugotų nuo ligų ir visų kitų negandų. O tie, kam reikia dirbti vadybos darbą, kad ir dirbtų vadybos darbą. Dabar tas miškininkas šiek tiek nuo miško atitrauktas, tai irgi matosi. Na, gal tai buvo būtina pereinamuoju laikotarpiu, kai reikėjo pereiti prie vieningų sistemų, nuo popierizmo prie daugiau elektroninių dokumentų, tik norisi, kad tai greičiau susitvarkytų ir kad miškininkas ir būtų tikras miškininkas. 
 
Šiuo metu planuojame visų ministerijai pavaldžių įmonių auditus, tikrinsime ir Valstybinių miškų urėdijos veiklą, be kitų dalykų, atkreipsime dėmesį ir į tai, kad sprendimai būtų priimami kuo greičiau, kad būtų užtikrinamas grįžtamasis ryšys su darbuotojais, kad valdymas būtų kuo efektyvesnis, kad būtų mažinama biurokratinių laiptelių įmonės viduje, kad nebūtų taip, kad parašą padėjęs asmuo neprisiima atsakomybės...
 
Kalbėjote ir apie miškininkystės naudą valstybei, ir apie miškininko funkcijas sodinti, ugdyti ir saugoti mišką, o kokia jūsų nuomonė daug diskusijų keliančiu saugomų miško buveinių klausimu? Kokia jūsų reakcija į galimas privačių miškų savininkų pretenzijas į kompensacijas?
 
Man tas projektas kelia abejonių, ir Aplinkos apsaugos komitete Seime mes diskutavome šiuo klausimu. Aš pasigendu aiškumo. Man tikrai nėra argumentas tai, kad kažkada buvome įsipareigoję Europos komisijai kažkiek procentų saugoti, nes turbūt ne procentais tai reikia matuoti ir ne plotą saugoti reikia, o saugoti reikia tam tikras rūšis. Tai, kas yra planuojama daryti ūkiniuose miškuose, net išskirti atskiras grupes, man kelia daug abejonių. Ūkiniai miškai tam ir yra, kad juose būtų maksimaliai vykdoma ūkinė veikla. Dėl to ir kritikavome valstybinį miškininkavimą – kad neuždirbo pelno, kad mediena neefektyviai buvo naudojama, sakėme, kad galima geriau visa tai padaryti… Bet jeigu mes tą ūkinį mišką dar suskaidysime į atskiras zonas, išskirsime dalis, derlingiausiose vietose nustatysime zonas, kuriose iš viso bus draudžiama ūkinė veikla?… Man tai kol kas – atviras klausimas. Ir klausimas – kas gi buvo iki šiol, kodėl taip atsitiko?
 
Reikia pripažinti, kad ilgamečio ūkininkavimo, tos 100 metų patirties ir to, ką pasiekė mūsų mokslininkai kartu su miškininkais, rezultatas ir yra tai, kad miškas yra gyvas, kad tai nėra vien medžių augimo teritorija. Geras ūkininkavimas duoda naudos ir visoms kitoms ekosistemoms, kitoms gyvybės formoms ir gyvūnams. Saugomas miško buveines pirmiausiai reikėtų inventorizuoti ir aiškiai žinoti, kiek jų turime ir ką mes dabar tose vietose realiai saugome. Vien matematinis noras pasiekti tam tikrą skaičių ar procentą manęs tikrai neįtikina.
 
Įvedus tam tikrus draudimus vykdyti ūkinę veiklą privačiuose miškuose, žinoma, rastųsi pagrįstų pretenzijų. Jeigu žmogui, net nebūtinai miško savininkui, mes primestume tam tikras sąlygas, draudžiančias jam vykdyti ūkinę veiklą, tai mažų mažiausiai būtų pažeista jo konstitucinė teisė į nuosavybę, ir tuomet rastųsi pasekmės. 
 
Bet gamtą saugoti irgi reikia, pastaruoju metu visa žmonija tam skiria vis daugiau dėmesio, kaip suderinti ūkininkavimą ir gamtosaugą?
 
Darna žmogaus su gamta yra pamatinė vertybė, bet jeigu mes vienoje vietoje gamtą taip saugosime, kad drausime žmogui netgi įeiti, o kitur darysime, ką tik norime, tai nepasieksime siekiamo rezultato.  Manau, kad supratimas apie darną su gamta turi rastis iš suvokimo, kad darydamas kažką blogo (ardydamas ekosistemą, trukdydamas gyvūnams apsigyventi, teršdamas, degindamas ar kitaip naikindamas, nuodydamas aplinką) kenki ir pats sau. Ratas apsisuka.  Žmogus turi suprasti, kad jeigu jis padarys kažką blogo gamtai, tai atsisuks prieš jį patį, ir dar su kaupu – keisis klimatas, plis ligos, žalos pridarys vabzdžiai… Mes visi turime apie tai labiau galvoti ir tuo rūpintis. Turime saugoti aplinką, gyvūnus, visas gyvybės formas ir turime tai daryti ne tik tam tikrose teritorijose, bet visur.
 
Nesakau, kad turėtume panaikinti draustinius ir rezervatus, arba atvirkščiai – visą Lietuvą paskelbti rezervatu arba draustiniu. Turime rasti protingą balansą ir turime kaip įmanydami saugoti gamtą visur, net ir savo kieme turime medį saugoti, ir medyje perintį paukščiuką tai pat…
 
Privačių miškų sektoriuje tendencijų matome įvairių. Vieni žmonės stengiasi parduoti, atsikratyti miškais, kuriuose yra saugomų teritorijų (valstybei labai brangiai kainuotų išpirki privačius saugomus miškus arba mokėti kompensacijas), bet yra ir tokių žmonių, kurie nori, kad jų miškas būtų saugomas ir neprieštarauja, kad jų miške būtų saugoma buveinė, sutinka nekirsti, palikti gamtą tokią, kokia ji natūraliai yra. Pastariesiems turime padėti, turime ieškoti būdų ir nustatyti mechanizmą, kaip formaliai įteisinti tokį saugojimą, kad nebūtų fiksuojami kokie nors pažeidimai, pavyzdžiui, už tai, kad savininkas nesiėmė prevencinių priemonių saugoti mišką nuo vabzdžių invazijų.
 
Beje, į parazitų keliamą grėsmę taip pat būtina atsižvelgti priimant sprendimus dėl miškų saugojimo.  Negalime sau padaryti meškos paslaugos, negali atsitikti taip, kad uždraudus ūkininkauti atsivertų galimybė parazitams veistis, miškui džiūti dėl parazitų kenkėjiškos veiklos. Požiūris turi būti atsakingas, reikia tartis ir su specialistais, turime siekti ilgalaikių tikslų. 
 
Esate minėjęs, kad svarbu suvaldyti medienos eksportą ir įvertinti perdirbimo galimybes, pakomentuokite, prašau, šį pasakymą plačiau.
 
Šiuo metu gilinamės ir analizuojame situaciją, kiek ir kokios medienos išvežama iš Lietuvos į užsienio šalis. Jeigu mes kalbėtume tik apie popiermedį, kuris Lietuvoje neapdirbamas, kurio daug išvežama į fabrikus Švedijoje ir kitur, tai nematytume nieko blogo, bet nerimą kelia tai, kad išvežama ir labai daug apvaliosios medienos, mūsų pušų, kurios galėtų būti perdirbamos čia, Lietuvoje, ir tai galėtų kurti mums pridėtinę vertę ir atsirastų papildomų darbo vietų, būtų mokami mokesčiai ir būtų daugiau naudos mūsų visuomenei. Turime šią situaciją suvaldyti, turime imtis priemonių, kad kuo daugiau apvaliosios medienos būtų perdirbama Lietuvoje. Priešingu atveju tapsime tik žaliavinės medienos eksportuotojais, o tai ilgainiui taps žala valstybei. Peržiūrėsime medienos pardavimo taisykles, turime įvairių pasiūlymų, artimiausiu metu juos svarstysime.
 
Esate medžiotojas, kokių iššūkių, naujų galimybių matytumėte šioje srityje?
 
Seime teikiau pasiūlymą suteikti medžiotojams ir žvejams daugiau įgaliojimų vykdant aplinkos apsaugos funkcijas, bet kolegos tada nepalaikė idėjos, atsargiai į tai pažiūrėjo. Plačiau diskutuojant daug kas pakeitė nuomonę, supranta, kad aplinkos apsaugos inspektorių pajėgumai yra per maži, kad juos reikia plėsti. Medžiotojai ir žvejai turi galimybių vykdyti prevencinį darbą, jie galėtų padėti aplinkos apsaugos inspektoriams. Reikia tik oficialiai tokį medžiotojų ir žvejų darbą įforminti, manau, prie šio klausimo dar sugrįšime.
 
Kalbėdamas apie medžioklę ir žvejybą ir naudodamasis proga, noriu kartu pasveikinti išrinktą naują Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininką Joną Talmantą. Linkiu jam pasiekti medžiotojų ir žemės ar miškų savininkų sutarimo, jų santykių balanso, tai labai svarbu. Ir linkiu permainų, kad draugija išsivalytų ir atsikratytų praeities šešėlių, kad taptų pozityvi ir atvira visuomenei, kad medžiotojų ir žvejų vardas būtų gerbiamas.
 
Ačiū už pokalbį.
Gintarė Janiškienė