2019 m. Nr. 10

 

2019 m. Nr. 9

 

2019 m. Nr. 8

 

2019 m. Nr. 4

 

2019 m. Nr. 3

 

2019 m. Nr. 2

 

2019 m. Nr. 1

 

 

Mokslininkų viešas atsakomasis pareiškimas dėl Punios šilo: išplėsti rezervato plotą netikslinga

Lietuvos Respublikos Prezidentui JE Gitanui Nausėdai

Lietuvos Respublikos Seimui

Lietuvos Respublikos Vyriausybei

Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijai

 

Atsiliepdami į grupės mokslininkų „Atvirą laišką valdžiai ir visuomenei dėl Punios šilo“ norime pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu.

Visiškai pritardami  daugumai laiško įžangoje išvardintų teiginių apie Punios šilo vertybes ir reikalingumą jas išsaugoti negalime  sutikti su siūlomomis priemonėmis tam  tikslui pasiekti, t. y. išplėsti rezervato plotą, apimant beveik visą šilo teritoriją. Šią savo nuomonę grindžiame šiais argumentais:

1. Išplėtus rezervatą Punios šilas būtų uždarytas nuo visuomenės.

Punios šilas jau nuo seno viliojo savo gražiais kraštovaidžiais ir medynais, kurie, išplėtus rezervato plotą, būtų neprieinami visuomenei. Saugomų teritorijų įstatymas draudžia  bet kokį lankymąsi rezervate. Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemos korektūros autorių siūlomame Vyriausybės nutarimo projekte įrašytas aiškus reikalavimas  pastatyti kelio užtvarus. Mokslininkų grupės laiške pateikti painūs samprotavimai apie galimybę derinti visuomenės lankymosi  reikmes su rezervatiniu režimu  neaiškūs ir neįtikinantys.

2. Rezervato režimas visoje Punios šilo teritorijoje nepasitarnaus ten esančių vertybių išsaugojimui.

Biologinė įvairovė, kurios apsaugai steigiamos saugomos teritorijos, susideda iš ekosistemų įvairovės, rūšių įvairovės ir vidurūšinės (genetinės) įvairovės.

Punios šile pušies ir eglės genetiniai draustiniai sudaro 17 proc. šilo teritorijos ir juose saugomų vertybių išsaugojimui visiškai netinka rezervatinis režimas.

Vertingiausi saugomų rūšių augalai (didysis asiūklis, tarpinis ir tuščiaviduris rūtenis, svogūninė kartenė), kurių apsaugai, kaip rašoma Vyriausybės nutarimo projekte, plečiamas rezervato plotas, auga labai nedideliame plote, medynuose, kurių Punios šile nedaug. Šiuose sklypuose ir esant dabartinei situacijai galima nustatyti režimą, tinkamą apsaugoti šioms rūšims. Daugumai kitų saugotinų rūšių, kurios paplitusios didesniame plote, rezervatinis režimas nebūtinas arba netgi žalingas.

Su negyva mediena siejamoms  vabzdžių ir grybų rūšims Punios šile niekas negresia. Pirma, jau yra pakankamai didelio ploto rezervatas, kuriame lieka visa negyva mediena. Antra, šiuo metu visuose miškuose, ne tik draustiniuose ir ne tik Punios šile, vykdant visus kirtimus, taip pat ir sanitarinius, paliekama dalis negyvos medienos, o ten, kur sausuolių kiekis nedidelis nevykdomi sanitariniai kirtimai, nes tai ekonomiškai nenaudinga. Taigi negyvos medienos yra užtenkamai. Punios šile, jeigu yra reikmė, galima jos palikti dar daugiau. Tačiau atsisakyti plynų sanitarinių kirtimų, esant  žievėgraužio tipografo populiacijos protrūkiams ir masiškai žūstant medynams, būtų nepateisinama klaida. Laiško autorių samprotavimai, kad kenkėjų židiniai užges patys, švelniai tariant, nekorektiški. Taip, jie užges, kaip užgęsta visi protrūkiai, visos epidemijos ir epizootijos. Maras, kelis kartus nusiaubęs Europą, ir Lietuvą, nusinešęs dešimčių, o gal ir šimtų  milijonų žmonių gyvybes, savaime užgeso, nes  dirbtinai jį stabdyti  žmonija dar ir priemonių neturėjo. Tas pats ir su kenkėjų proveržiais. Jeigu jie ne visuotino pobūdžio, tai rūšies, kuriai kenkia, arealo mastu, regiono mastu, netgi šalies mastu lemiamos reikšmės gali ir neturėti, tačiau miško masyvo mastu netgi ekologiniu požiūriu tai gali būti katastrofa. Todėl tokių protrūkiu atveju netgi griežto režimo rezervatuose dažnai leidžiamas žmogaus įsikišimas.

Netinka rezervatinis režimas ir kanopinių žinduolių skaičiaus reguliavimo požiūriu. Laiško autorių teiginys, kad„ stambiųjų kanopinių žinduolių skaičius laikui bėgant stabilizuosis iki optimumo, kurį gali išlaikyti  jų mitybai tinkančių augalų resursai“, iš esmės teisingas. Deja, tai įvyktų tik tada, kai tie žinduoliai išmirtų nuo bado ir ligų, bet iki tol jie tiek nualintų ekosistemas, kad nebebūtų likę ką saugoti ir Punios šilo, kaip saugomos teritorijos, statusas nustotų prasmės.

3. Punios šilas yra vertingas  kaip savitas gamtinis objektas, bet neatstovauja visos Lietuvos miškų ir kraštovaizdžio įvairovės.

Netiesa, kad  miško buveinių kaitos dinamikai, įvairių sukcesinių stadijų buvimui reikalingi dideli miško plotai. Tai ne pelkės, kur  kiekvieno sklypo hidrologinės  sąlygos  priklauso nuo visos pelkės hidrologinės situacijos. Kitas dalykas dėl ekosistemų (miško tipų) įvairovės atstovavimo rezervatų teritorijoje. Bet šiuo požiūriu Punios šilas nėra tinkamas. Lapuočių miškų Punios šile yra tik fragmentai, daugiausia šlaituose ir salpoje, kas toli gražu nereprezentuoja Lietuvos lapuočių miškų, o visą kitą plotą sudaro  medynai analogiški arba panašūs kaip ir Ažvinčių bei Plokštinės rezervatuose.

Reziumuojant reikia pasakyti, kad išplėsti rezervato plotą Punios šile netikslinga. Europos bendrijos svarbos buveinėse ir genetiniuose draustiniuose  reikia vykdyti šioms saugomoms teritorijoms reikalingas ūkines priemones, o likusiame plote vykdyti II grupės miškams nustatytą režimą, esant reikalui  paliekant kiek daugiau negyvos medienos, o atskiruose sklypuose  projektuojant specifines, ten esančių rūšių apsaugai reikalingas ūkines priemones.

Atsisakyti komecinės medžioklės ir papildomų priemonių žvėrių skaičiui didinti (žvėrių šėrimas, pašarinių aikštelių įrengimas ir pan.), bet reguliuoti kanopinių žvėrių populiacijų dydį.  

 

Pasirašė:

Dr. Marius Aleinikovas, LAMMC Miškų instituto direktorius

Akad. prof. habil. dr. Stasys Karazija, miškininkas, ekologas

Akad. habil. dr. Alfas Pliūra, LAMMC MI vyriausiasis mokslo darbuotojas

Dr. Olgirda Belova, (projekto PROFOR vadovė)

Dr. Virgilijus Mikšys, LAMMC MI vyriausiasis mokslo darbuotojas

Dr. Vaidotas Lygis, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos (KMAIK) direktorius

Dr. Vidmantas Verbyla, KMAIK Miškininkystės katedros vedėjas

Dr. Albinas Tebėra, KMAIK Miškininkystės katedros docentas

Dr. Iveta Varnagirytė-Kabašinskienė

VDU ŽŪA prof. emerit. habil. dr. Edvardas Riepšas

Dr. Vidas Stakėnas, LAMMC MI Ekologijos skyriaus vedėjas

Dr. Kęstutis Armolaitis

Prof. dr. Virgilijus Baliuckas

Dr. Rita Verbylaitė

Doc. dr. Artūras Gedminas, LAMMC MI skyriaus vedėjas

Prof. habil. dr. Antanas Juodvalkis

Prof. habil. dr. Andrius Kuliešis

Prof. habil. dr. Juozas Ruseckas

Prof. dr. Edmundas Bartkevičius, VDU ŽŪA  Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas

Akad. prof. dr. Darius Danusevičius