2018 m. Nr. 10

2018 m. Nr. 9

 

2018 m.Nr. 8

2018 m. Nr. 7

2018 m. Nr. 6

2018 m. Nr. 5

2018 m. Nr. 4

2018 m. Nr. 3

2018 m. Nr. 2

2018 m. Nr. 1

2017 m. Nr. 12

2017 m. Nr. 11

2017 m. Nr. 10

2017 m. Nr. 9

2017 m. Nr. 8

2017 m. Nr. 7

2017 m. Nr. 6

2017 m. Nr. 5

2017 m. Nr. 4

2017 m. Nr. 3

2017 m. Nr. 2

2017 m. Nr. 1

2016 m. Nr. 12

2016 m. Nr. 11

2016 m. Nr. 10

2016 m. Nr. 9

2016 m. Nr. 8

2016 m. Nr. 7

2016 m. Nr. 6

2016 m. Nr. 5

2016 m. Nr. 4

2016 m. Nr. 3

2016 m. Nr. 2

2016 m. N. 1

2015 m. Nr. 12

2015 m. Nr. 11

2015 m. Nr. 10

2015 m. Nr. 9

2015 m. Nr. 8

 

Negyva mediena miške: šiukšlės, medžių ligų šaltinis ar esminis miško ekosistemos elementas?

Bet pažvelgus plačiau lėtai pūvanti mediena grąžina laipsniškai maisto medžiagas į aplinką, ko nepalyginsi su azoto junginių „smūgiu“, kuris ištinka po plyno kirtimo. Tai išanalizavo Suomijos miškų tyrėjai (Nieminen, 1998; Palviainen ir kt. 2014). Mediena yra anglies kaupėja, sauganti nuo šių laikų pavojaus – padidėjusio CO2 kiekio atmosferoje. Be to, išvirtę medžiai užtikrina dirvožemio stabilumą, todėl vienas iš neprotingiausių miško tvarkymo veiksmų yra šalinti išvirtusius medžius nuo šlaitų. Ant negyvos medienos vaisiakūnius formuoja daugelis svarbių, ypač pušynams, mikorizinių grybų, pavyzdžiui, karpininkinių (Thelephoraceae) šeimos atstovai, kurie, kaip rodo ir mūsų tyrimai, yra esminė mikorizę su pušimis sudarančių grybų dalis Lietuvoje.
Negyvos medienos įvairovė sukuria gausybę mikrobuveinių, būtinų saproksiliniams (su mediena susijusiems) organizmams: bakterijoms, dumbliams, gleivūnams, grybams, kerpėms, samanoms, bestuburiams ir smulkiems stuburiniams gyvūnams – net iki 40 proc. visos miško biologinės įvairovės. Netgi sakoma, kad negyvoje medienoje yra daug daugiau gyvybės nei gyvoje. Šiaurės Amerikoje mokslininkai suskaičiavo, kad žalio medžio kamiene gyvos ląstelės užima tik apie 5 proc. jo tūrio, o negyvame medyje gyvų ląstelių gali būti iki 40 proc. tūrio, kurį daugiausiai sudaro grybai ir azotą fiksuojančios bakterijos – būtinieji miško ekosistemos komponentai, nuo kurių priklauso miško sveikata (Stokland ir kt., 2012).
Daugelis saproksilinių organizmų gyvena tik tam tikrose mikrobuveinėse, bet susiję glaudžiais ryšiais. Kempininis juodvabalis (Bolitophagus reticulatus) gyvena tikrųjų pinčių (Fomes fomentarius) vaisiakūniuose. Retai aptinkamos žiedmusės Blera fallax lervos vystosi drėgnose puvinių „kišenėse”, susidarančiose stambioje paprastųjų pušų medienoje; dažniausiai tokioje, kurioje auga Šveinico rudapintė (Phaeolus schweinitzii).
Negyva mediena būtina ir stuburiniams gyvūnams: paukščiai suka lizdus uoksuose, šikšnosparniai ir miegapelės įsitaiso juose nakvynės vietas, plėšriesiems paukščiams nudžiūvę medžiai yra puikūs žvalgymo bokštai. Daugybė gyvūnų minta negyvoje medienoje gyvenančiais bestuburiais. Su negyva mediena susiję ir daugybė kerpių, samanų, kerpsamanių rūšių. Pavyzdžiui, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos retos kerpės – šilinė puvėseklė (Icmadophila ericetorum) ar parazitinė šiurė (Cladonia parasitica) aptinkamos tik ant stambios negyvos medienos. Čia yra ir buveinė daugeliui retų bei nykstančių grybų rūšių. Pavyzdžiui, Lietuvoje labai retas ir daugelyje pasaulio šalių saugomas plonakotis dyglutėlis (Hydnellum gracilipes) išauga tik po stambiais pušų virtuoliais, apaugusiais stora samanų ir kerpių danga. Taip pat reta daugelyje šalių citrininė antrodijėlė (Antrodiella citrinella) auga ant gerokai apirusių drėgnose augavietėse gulinčių eglių virtuolių, kuriuos prieš tai apardė raudonkraštė pintainė (Fomitopsis pinicola).
Medienos irimas – sudėtingas, daugiakomponentis ir daugiapakopis vyksmas. Pirmiausia negyvą medį okupuoja medgraužiai vabalai, ypač kinivarpos, kurios su grybais yra pirmieji negyvos medienos „kolonizatoriai“. Jie pasikviečia plėšrūnus – vorus, pseudoskorpionus ir ichneumonus bei atveria kelius grybams, kurie įveikia ne tik medžio balaną, bet ir mažiau maistmedžiagių turinčią šerdį. Besiskverbianti grybiena atveria kelią kitiems organizmams.
Vidutinio suirimo medienoje apsigyvena žiedmusių lervos, šimtakojai ir erkutės, o vėlesnėse stadijose – net ir smulkūs žinduoliai. Galiausiai bebaigiančioje pūti medienoje įsikuria dirvožemio organizmai: bakterijos ir grybai puvėsius paverčia humusu, o mikro- ir mezofauna minta tomis pačiomis bakterijomis ir grybais. Ratas užsidaro ir po dešimtmečio ar kelių, o kartais ir šimtmečio (priklausomai nuo medžio rūšies ir klimato sąlygų) mediena tampa mikrobuveine įvairiems įsikuriantiems induočiams augalams bei jauniems medeliams.
Negyvos medienos kiekis ir įvairovė yra vienas iš esminių bruožų, skiriančių šiuolaikinius miškus nuo tų girių, kuriose mūsų tolimi protėviai kažkada medžiojo taurus ir stumbrus. Remiantis skaičiavimais, atliktais vidutinio klimato juostoje tebeegzistuojančiuose pirmykščiuose žmogaus nepaliestuose miškuose, manoma, kad negyva mediena senosiose giriose sudarė beveik trečdalį visos miško medienos masės. Natūraliame miške negyva mediena yra labai įvairi, o tvarkomuose miškuose išėmus negyvą medieną nebelieka buveinių daugeliui organizmų. Tas pat kiekis sukrautų supuvimui šakų niekada neprilygs vienam stambiam virtuoliui ar keli kelmai neatstos vieno stuobrio. Pavyzdžiui, visoje Europoje reti auksavabaliai (Osmoderma) gyvena beveik išimtinai tik stačiuose medžiuose su išpuvusiu vidumi ir beveik nerandami išvirtusiuose. Statūs stuobriai būtini geniams ir kitiems uoksiniams paukščiams bei daugeliui kerpių, ypač kalicioidinių, turinčių smeigtuko formos vaisiakūnius. Pavieniai tyrimai Lietuvos ąžuolynuose (Iršėnaitė, 2003) parodė, kad brandžiuose miškuose, kuriuose turėtų būti susikaupęs didžiausias negyvos medienos kiekis, ąžuolo virtuolių ir stambių šakų kiekis siekė tik 14 m3/ha, bręstančiuose miškuose nesiekė net 5 m3/ha. Visos negyvos medienos, įskaitant stuobrius ir kelmus, tyrimai skroblyne (Juzikis, 2015) rodo, kad didžiausias negyvos medienos kiekis yra I grupės miškuose (34,33 m3/ha). Šie skaičiai toli gražu nesiekia natūraliam tokio tipo miškams būdingo negyvos medienos kiekio (50–140 m3/ha) pagal kai kuriuos tyrimus (Kirby ir kt., 1998).
Kuršių nerijoje, draustinyje esančiame brandžiame pušyne stambios negyvos medienos kiekis buvo apie 19,5 m3/ha, o Kauno rajone ūkiniame  pribręstančiame pušyne – tik apie 3,5 m3/ha (Iršėnaitė ir kt., ruošiama spaudai; Motiejūnaitė ir kt., 2018).
Šiuolaikinėje miškininkystėje medžių kirtimo rotacija yra gerokai trumpesnė nei natūralus medžių amžius, todėl senų medžių – potencialaus stambios negyvos medienos šaltinio – įprastinės miškotvarkos plotuose praktiškai nebūna. Prie negyvos medienos kiekio sumažėjimo prisidėjo ir natūralaus gaisrų ciklo suardymas nuo gaisrų priklausomuose miškuose, pavyzdžiui, pušynuose. Apskaičiuota, kad ūkiniuose miškuose yra tik apie 2–10 proc. negyvos medienos, palyginus su nustatytu kiekiu borealiniuose miškuose (Siitonen, 2001, Stokland ir kt. 2012). Būtent dėl negyvos medienos kiekio ir įvairovės trūkumo tradiciniu būdu tvarkomuose miškuose daugelis rūšių tapo labai retos ar net atsidūrė ant išnykimo ribos. Kaip negyvos medienos trūkumas veikia bendrą miško sveikatą ir medžių būklę, tirti pradėta tik pastaruoju metu. Akivaizdu, kad išlikę nedideli natūralaus ar sąlyginai natūralaus miško plotai Europoje yra gerokai atsparesni ligoms, kenkėjams ir klimato kaitai nei pramoniniai želdiniai. Pasikeitus požiūriui, negyvos medienos Europos šalių miškuose pradėjo gausėti: prieš dešimtmetį jos jau buvo 4 proc. daugiau nei prieš du dešimtmečius. Bet susižavėjus atsinaujinančia energetika ir didėjant biokuro paklausai, gali atsitikti, kad iš miškų vėl bus paimama visa mediena iki kelmų ir šaknų.
Reikia pripažinti, kad negyva mediena tikrai būtų biologinės įvairovės ir miško sveikatos šaltinis, reikalingos ir tinkamos sąlygos. Palikti biologinei  įvairovei stuobriai ar virtuoliai kirtavietėse, veikiami vėjo ir saulės, perdžiūsta ir tampa netinkamais apsigyventi organizmams, kuriems reikalinga drėgmė ir pavėsis. Taip sutrikdoma natūrali negyvos medienos sukcesija.
Panašų reiškinį stebėjome miškuose kormoranų kolonijose. Atrodo, kad šie paukščiai čia gerokai pagausina negyvos medienos kiekį pušyne (net iki 285 m3/ha). Tačiau ištisai žuvęs miškas nebesulaiko saulės spindulių ir vėjų, greit džiūstančioje medienoje įsikuria mažiau organizmų. Gerokai pakitus medienos cheminei sudėčiai, ant pušų medienos pradeda augti lapuočių medienai būdingi grybai, jos paviršių pamėgsta koprotrofai – įprastai ant ekskrementų aptinkamos grybų rūšys (Iršėnaitė ir kt., ruošiama spaudai).
Suprantama, kad ne kiekviename pramoniniame miške įmanoma išlaikyti tokį medienos kiekį, koks būdingas natūraliems miško plotams. Bet saugomose teritorijose ir rekreaciniuose miškuose nereikėtų išrankioti  kiekvienos vėjavartos, sausuolio medžio, kurie nekelia pavojaus žmonėms. Jie bus naudingi gamtai, o išvirtę medžiai dar ir pristabdys norą nedrausmingiems iškylautojams važinėtis šlaitais, ardyti miško paklotę. Šia linkme reikia šviesti prie išvalyto miško įpratintą visuomenę. Pavyzdžiui, Vokietijoje net miško parkuose ir kitose žmonių pasivaikščiojimo vietose gausu paliktos negyvos medienos. Vokiečių netrikdo išvirtęs medis. Jis tiesiog bus patrauktas į šalį nuo tako.