2018 m. Nr. 10

2018 m. Nr. 9

 

2018 m.Nr. 8

2018 m. Nr. 7

2018 m. Nr. 6

2018 m. Nr. 5

2018 m. Nr. 4

2018 m. Nr. 3

2018 m. Nr. 2

2018 m. Nr. 1

2017 m. Nr. 12

2017 m. Nr. 11

2017 m. Nr. 10

2017 m. Nr. 9

2017 m. Nr. 8

2017 m. Nr. 7

2017 m. Nr. 6

2017 m. Nr. 5

2017 m. Nr. 4

2017 m. Nr. 3

2017 m. Nr. 2

2017 m. Nr. 1

2016 m. Nr. 12

2016 m. Nr. 11

2016 m. Nr. 10

2016 m. Nr. 9

2016 m. Nr. 8

2016 m. Nr. 7

2016 m. Nr. 6

2016 m. Nr. 5

2016 m. Nr. 4

2016 m. Nr. 3

2016 m. Nr. 2

2016 m. N. 1

2015 m. Nr. 12

2015 m. Nr. 11

2015 m. Nr. 10

2015 m. Nr. 9

2015 m. Nr. 8

 

Sakartvelo miškai ir bandymai tvarkytis juose

Kryptis aiški, daug judesio, bet rezultatas dar toli
Labai supaprastintai sakyčiau, jog kolegų iš Sakartvelo gyvenimo filosofija, o kartu ir veikla dažniau orientuota į procesą, bet ne į rezultatą. Savaime tai nėra nei blogai, nei gerai vertinant tam tikrą veiklos atkarpą. Tačiau ilgainiui tai veda prie nesibaigiančių pokyčių procesų arba greitai priimtų sprendimų korekcijos į priešingą pusę, paaiškėjus, jog buvo padaryta klaida. Taigi, iš esmės tai lemia buvimą nuolatiniame procese. Kai kalbame apie miškų politiką, mes dažnai akcentuojame ilgalaikį pokyčių poveikį, kurį dažnai siejame su pačiais gamtiniais procesais (pavyzdžiui, ilgu ir lėtu miško augimu), atitinkamai suprantame poreikį kuo stabilesnei ilgalaikiais tikslais grįstai miškų politikai, kur nuolatiniai pokyčiai ar mėtymasis į priešingas puses nieko gero neduoda.
Kad neatrodytų tai per daug pesimistiškai, iš karto pasakysiu, jog mano minėta tarptautinė ir atskirų užsienio šalių pagalba Sakartvelui tikrai nenueina veltui. 2013 m. šalies parlamento lygiu patvirtinta Nacionalinė koncepcija Gruzijos miškams. Remiantis šiuo miškų politikos dokumentu, pakankamai kryptingai, nors ir lėtai, kuriama teisinė ir institucinė bazė darnaus miškų ūkio įgyvendinimui: ministerijos lygmenyje suformuotas šiuolaikiškai mąstančių entuziastingų specialistų padalinys miškų politikai formuoti, nuolat stiprinamas dėmesys miškų priežiūrai ir kontrolei, pradėta nacionalinė miškų inventorizacija ir atnaujinama miškotvarkinio planavimo sistema, atsiranda tam tikros užuomazgos organizuotai miškų ūkinei veiklai valstybiniuose miškuose.
Žinoma, ilgiau nei planuota užtruko naujos redakcijos Miškų įstatymo rengimas ir derinimas – net ir mūsų projektas su kolegomis dirba jau daugiau metai prie šio dokumento, o bendrai jis rengiamas jau daugelį metų. Bet ir šis svarbiausias teisinis pagrindas nusistatytai miškų politikai įgyvendinti yra finišo tiesiojoje – šią vasarą naujojo Miškų įstatymo projektas galiausiai oficialiai užregistruotas parlamente ir bus svarstomas rudens sesijoje.
Taigi, procesas juda, gal nėra ko čia nerimauti. Deja, situacija „ant žemės“ dar mažai keičiasi: miškas tebematomas kaip malkinės medienos šaltinis – nenukirstu mišku beveik už dyką ji dalinama kaimiškųjų vietovių gyventojams. Iš dalies su tuo susiję ir neteisėti kirtimai, kurių apimtis keletą kartų viršija teisėtus. Taigi, veikti tikra yra ką.
 
Ateitis – nacionaliniu finansavimu paremta miškų ūkio sistema
Dar vienas esminis dalykas, vertas atskiros diskusijos. Mano minėtas prisirišimas prie išorinių donorų ir didesnės dalies procesų tiesioginė priklausomybė nuo išorinio finansavimo, nors ir yra neišvengiama tam tikru valstybės kūrimosi etapu, ilgesnėje perspektyvoje trukdo sukurti stabilią ir tvarią nacionaliniu finansavimu paremtą sistemą. Ypač tai akivaizdu mano jau minėto orientavimosi labiau į procesą nei rezultatą kontekste.
Labai gerai, kad užsienio pinigai duoda pradžią procesui ir suprantama, kad viską reikia daryti palaipsniui. Tačiau Sakartvelo miškų politikoje jau seniai pribrendęs reikalas skirti ne vien politinį dėmesį, bet ir kurti stabilią, nacionaliniu finansavimu paremtą miškų ūkio sistemą. Ta linkme kreipiame ir savo projekto metu formuluojamas rekomendacijas kolegoms.
Kai kalbu apie nacionalinį finansavimą, tai nebūtinai reiškia didesnes valstybės biudžeto lėšas miškams. Iš savos patirties žinome, kad bene stabiliausią miškų politiką garantuoja iš miško gaunamomis lėšomis paremta finansavimo sistema. Suprantama, šiandieninis Sakartvelo miškų ekonominis potencialas nėra toks didelis kaip Lietuvos, bet jis yra.
Taigi, be jau minėto Miškų įstatymo ne mažiau svarbi sritis, kurioje verkiant reikia postūmio Sakartvelo miškų politikoje – ekonomiškai gyvybingos ūkinės veiklos sistemos sukūrimas, panaudojant  apčiuopiamą šios šalies miškų ekonominį potencialą. Šiuo metu kartu su kolegomis kaip tik ir dirbame prie savifinansavimu pagrįsto valstybinių miškų ūkio įmonės modelio, kuris galėtų tikti būtent Sakartvelo miškams, ypač kai jų ekologinė ir socialinė reikšmė šios šalies visuomenei neabejotinai didesnė, nei ekonominė.
 
Pelningai veikianti valstybinių miškų ūkio įmonė – nauda visuomenei ir miškui
Mums atrodo savaime suprantamas valstybinių miškų valdymo modelis, kuomet miškus tvarkanti įmonė ne tik investuoja į juos, bet ir duoda papildomą finansinę grąžą valstybei, Sakartvele labai nenoriai bando surasti savo vietą. Daug metų Gruzijoje savi miškai buvo naudojami labai neintensyviai, reikiama mediena įvežama iš kitų Sovietų Sąjungos regionų. Tai nesudarė pagrindo susiformuoti tradicijoms ekonomiškai efektyviam mediena pagrįstam miškų ūkiui. Labiau iš įpročio, nei remiantis faktais, ir šiuo metu čia kartojama, kad potencialo ekonominei miškų ūkio veiklai nėra. Vis pabrėžiama, kad  patikimos informacijos apie miškus nėra, miškai degraduoti, kalnų miškai netinkami naudojimui ir panašiai.
Bet kai pradedi gilintis, tas potencialas ne toks ir mažas. Net nekalbant apie 200 000 ha ekonomiškai vertingiausių miškų, kuriuos ilgalaikėmis sutartimis valstybė atidavė naudotis privačioms, daugiausia užsienio kapitalo įmonėms, dar lieka apie 0,5 mln. ha miškų, kuriuose galima būtų vykdyti racionalų neplynais miško kirtimais paremtą ūkį. Be to, medienos kainos šioje šalyje sąlyginai aukštos ir gali dengti jos paruošimo kaštus netgi vykdant ruošą sudėtingomis sąlygomis neplynų miško kirtimų atveju. Svarbus niuansas, kad nemaža dalis medienos šiuo metu panaudojama labai neracionaliai – neretai malkoms nueina vertinga mediena, kuri tinkamai išsortimentavus galėtų būti parduodama brangiai (pavyzdžiui,  su ženklu ,,mediena iš Kaukazo“).
Aišku, reikalingas postūmis ir kitoje šios grandinės pusėje – medienos apdirbimo sektoriuje. Čia situacija ne ką geresnė: rimtesnių investicijų nėra, vyrauja smulkios vietinio kapitalo įmonėlės. Bet ši sritis yra gerokai už mūsų projekto ribų.
Kitas svarbus su miškų naudojimu susijęs niuansas, kurį sprendimų priėmėjai Sakartvele pagaliau pradėjo suprasti, – būtinos alternatyvių energijos šaltinių paieškos šiandieniniam nelegaliai naudojamos malkinės medienos srautui kompensuoti. Nepakanka vien paskelbti „karą nelegaliems kirtimams“. Jei žmonėms ta mediena gyvybiškai svarbi ir legaliu keliu jos gauti neina, o alternatyvų realiai nėra, tuomet natūraliai plėtojasi nelegali rinka. Didesnei legalios malkinės medienos pasiūlai  tam tikras potencialas yra ir jis neabejotinai turės būti geriau panaudotas ateityje išvysčius valstybinių miškų įmonės veiklą.
Apibendrindamas galiu dar kartą konstatuoti, kad vystant Sakartvelo miškų ūkį dar labai daug reikia nuveikti ir mūsų projektas deda ir dės visas pastangas, kad geroji lietuviška patirtis pagelbėtų kolegoms surasti savo kelią darnaus miškų ūkio link. 
 
Šios publikacijos turinys yra autoriaus nuomonė ir negali būti laikomas atspindinčiu Europos Sąjungos požiūrį.
Projektas „Tvaraus miškų valdymo stiprinimas Gruzijoje“ yra finansuojamas pagal Europos Sąjungos Dvynių programą