2018 m. Nr. 10

2018 m. Nr. 9

 

2018 m.Nr. 8

2018 m. Nr. 7

2018 m. Nr. 6

2018 m. Nr. 5

2018 m. Nr. 4

2018 m. Nr. 3

2018 m. Nr. 2

2018 m. Nr. 1

2017 m. Nr. 12

2017 m. Nr. 11

2017 m. Nr. 10

2017 m. Nr. 9

2017 m. Nr. 8

2017 m. Nr. 7

2017 m. Nr. 6

2017 m. Nr. 5

2017 m. Nr. 4

2017 m. Nr. 3

2017 m. Nr. 2

2017 m. Nr. 1

2016 m. Nr. 12

2016 m. Nr. 11

2016 m. Nr. 10

2016 m. Nr. 9

2016 m. Nr. 8

2016 m. Nr. 7

2016 m. Nr. 6

2016 m. Nr. 5

2016 m. Nr. 4

2016 m. Nr. 3

2016 m. Nr. 2

2016 m. N. 1

2015 m. Nr. 12

2015 m. Nr. 11

2015 m. Nr. 10

2015 m. Nr. 9

2015 m. Nr. 8

 

Susigyventi su savaiminiais gaisrais: kaip žmonės gali prie to prisitaikyti

 

Istorija apie dažnus gaisrus
 
Slėnis Rytų Vašingtone, kuriame aš gyvenu, yra toks ypatingas, kad net nedrąsu atskleisti jo pavadinimą. Nepaisydami rekordinio pastaraisiais metais gaisrų kiekio, daugelis žmonių vis dar atvyksta čia ir statosi miške namelius.
 
Methow slėnis yra stulbinamai gražus, su krūmas stepėse ir geltonosiomis pušimis žemumose, kurios aukščiau pakilus įsimaišo į spygliuočių mišką, o virš to miško stūkso aukštų kalnų viršūnės. Mūsų slėnį indėnai taip pavadino saulėgrąžų garbei, kurios pavasarį aplieja šlaitus auksiniu spindesiu.
 
Augalai čia prisitaikę prie ugnies, nuo kurios priklauso, ar bus jiems erdvės augti ir atsinaujinti. Kai kurių gėlių šaknys yra gilios ir lengvai atauga po gaisro. Geltonųjų pušų žievė stora, su giliais grioveliais, šie medžiai lengvai numeta mažesnes šakas. Jei gaisras apdegina šakeles, stora žievė apsaugo gyvąjį audinį, be to, apatinių šakų netekimas užkerta kelią gaisrui plisti toliau į medžio karūną.
 
Dažnai įsiplieskiant gaisrams pusiau sausringas kraštovaizdis Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje evoliucionavo. Po kiekvieno išdegimo formavosi vis kitokia miško ir ganyklų augmenija, maišėsi pievų, krūmynų, miškų augalai.
 
Savaiminiai gaisrai užkirsdavo kelią kitiems gaisrams plisti per miško ir kitą augmeniją ir neleisdavo ugniai išdeginti milžiniškų plotų. Nors gaisrai kildavo dažnai, jie buvo maži arba vidutiniai. Dideli gaisrai, kai dega daugiau nei 10 000 akrų plotas, kildavo palyginti retai, tai nutikdavo tik per užsitęsusias sausras, kai dėl karšto oro ir vėjo susidarydavo tam palankios sąlygos.
 
Šiuo metu, kai gaisrai nekyla labai dažnai, pusiau sausringame kraštovaizdyje yra daug daugiau nuolat augančio miško, todėl ir gaisrai, kai jie kyla, apima didesnį plotą ir būna smarkesni. Mano bendruomenė išgyveno du tokius gaisrus per pastarąsias dvi vasaras.
 
Kaip pasikeitė miškai
 
Nepaisant pastaruoju metu kilusių gaisrų, pusiau sausringiems miškams mano slėnyje ir aplinkui vakarinėse apylinkėse jų trūksta. Taip nutiko dėl įvairių istoriškai susiklosčiusių veiksnių. Įtakos turėjo daug kas – gaisrų gesinimas, vietinių gyventojų išsikėlimas, kelių ir geležinkelių tiesimas, gyvulių ganymas.
 
Sunku net apsakyti, kaip radikaliai gaisrų galimybių pašalinimas gali pakeisti miškus. Įsivaizduokite, jei pakeistume lietingas dienas ir dienas, kai sninga, saulėtomis: dėl kritulių nebuvimo visa augmenija greitai virstų dykuma. Panašiai per pastarąjį šimtmetį, kai beveik nėra gaisrų, dramatiškai pasikeitė pusiau sausringų vietų kraštovaizdis – vyravusius įvairaus senumo miškus, krūmus ir pievas pamažu pakeitė tankūs daugiasluoksniai miškai.
 
Kitokie dabar ir savaiminiai gaisrai. Jie gali tarsi užkrėsdami ugnimi išdeginti didžiulius augmenijos plotus ir vis dažniau būna stiprūs, kai dega ir miško stogą formuojančios medžių viršūnės.
 
Sparčiai šylantis klimatas taip pat prisideda prie to, kad gaisrai yra dideli ir stiprūs.
 
 
Po ankstyvo sauso 2006-ųjų pavasario į šiaurę nuo mūsų mažo miestelio Winthropo siautėjo didžiausias per 50 metų savaiminis gaisras „Tripod Complex“.
 
Prisimenu, kaip stebėjau jo pradžią – buvau apimta baimės dėl dūmų debesies, kuris atrodė kaip po bombos sprogimo. Kai išsiveržę dūmai pasiekė mūsų slėnį, viskas paskendo ugnyje. Aš nebuvau pasirengusi tokiam gaisrui, niekas nebuvo.
 
Po aštuonerių metų, 2014-aisiais „Carlton Complex“ gaisras sudegino mūsų slėnį. Tai buvo didžiausias savaiminis gaisras valstijos istorijoje. Žaibų trenksmai įplieskė daug mažų gaisro židinių, bet kai liepos 17-ąją pakilo stiprus vėjas, ugnis tarsi sprogo ir virto ugnies audra, vos per devynias valandas nuslinkusia beveik 40 mylių ir išdeginusia daugiau nei 160 000 akrų plotą.
 
Jei norėtumėte pasikalbėti su bet kuo, išgyvenusiu „Carlton Complex“ gaisrą, turėtumėte būti pasirengę išklausyti labai ilgą istoriją. Visi traukėsi tolyn nuo gaisro. Iš naktinio dangaus liejosi žarijų čiurkšlės. 310 namų buvo sunaikinti. Prarasta daug augintinių ir gyvulių. Visas turtas taip pajuodo ir apanglėjo, kad jo savininkai nusprendė tiesiog viską palikti ir išsikelti. Visuomeninė nuomonė dėl gaisrininkų atsakomybės keitėsi nuo didelio dėkingumo iki klausimų, kas dar galėjo būti padaryta. Po to kilo potvynių ir nuošliaužų banga. Tik herojiškas kaimynų ir visos bendruomenės susitelkimas padėjo atsigauti ir atstatyti tai, kas buvo prarasta.
 
Vos tik prasidėjo atstatymo darbai, užėjo 2015 metų savaiminių gaisrų sezonas. Sausra pranašavo antrą ugningą vasarą. Liepos viduryje perkūnija įplieskė rekordinį valstijoje savaiminį gaisrą „Okanogan Complex“. Buvo sunaikinta 120 namų, daugelis jų – bendruomenių, įsikūrusių toliau į šiaurę ir į pietus. Mūsų slėnyje žuvo trys ugniagesiai, dar vienas stipriai apdegė. Visko buvome patyrę, bet jaunų žmonių praradimas ir sužalojimas sukrėtė labiausiai.
 
 
Augalų retinimas ir gaisrų valdymas
 
Mano vertinimu, nuo 1990 metų daugiau nei trečdalis mūsų vietovės degė. Bendruomenė susitaikiusi su tuo, kad ir kitą vasarą gaisrų bus, todėl mes pradėjome svarstyti, ką reiškia būti prisitaikiusiam prie gaisrų: galime pasirinkti geresnes vietas namams statyti ir padaryti juos labiau atsparius žarijoms, galime aplink sodybas sumažinti degių objektų ir išretinti augmeniją, sukurti saugią prieigą gaisrininkams, iš anksto suplanuoti avarinės evakuacijos kelius ir tvarkyti sausus miškus, kad jie būtų atsparesni gaisrams.
 
Gaisrų atskirtose vietose per dešimtmečius užaugusius tankius ir sausus miškus, kuriuose daug kuro ir pomiškio augalų, reikia dažnai valyti, derinant retinimą ir valdomą deginimą. Kraštovaizdžio atkūrimui, žinoma, reikia laiko, taip pat ir rūpestingos priežiūros, kuria būtų siekiama sumažinti būsimus savaiminius gaisrus.
 
Iš mūsų atliktų tyrimų žinome, kad kuro mažinimas sausuose miškuose gali sušvelninti gaisrų poveikį. Po 2006 metų Tripodo gaisrų analizavome, kaip miško retinimas ir valdomas deginimas įtakojo savaiminius gaisrus. Nustatėme, kad medžių mirtingumas buvo didelis nesutvarkytuose arba neseniai išretintuose miškuose, bet mažesnis miškuose, kurie buvo neseniai išretinti ir išvalyti valdomu deginimu. Ir mūsų duomenys, ir kitų tyrimų vakarinėje JAV dalyje rezultatai pateikė įtikinamų įrodymų, kad retinimo kartu su valdomu deginimu veiksmai gali padaryti miškus atsparesnius gaisrams.
 
Vidutiniškai vienas ketvirtadalis subrendusių medžių mirė retintuose ir valdomu deginimu valytuose miškuose, palyginti su 60-65 proc. medžių, kurie mirė nesutvarkytuose arba tik išretintuose miškuose. Keliaujant po Tripodą po savaiminio gaisro matyti, kad sritys, kurios buvo išvalytos valdomu deginimu, yra kaip žalios salos pilkoje mirusių sausuolių jūroje.
 
Toliau vykdydami mokslinius tyrimus, mes tikimės išmokti atstatymo strategijos, kuri padėtų sukurti labiau atsparius ugniai kraštovaizdžius.
 
Savireguliavimas?
 
Savaiminiai gaisrai atkūrimo procese taip pat atlieka svarbų vaidmenį. 2014 metų gaisras „Carlton“ ir 2015-ųjų „Okanogano Complex“ sudegino gaisro „Tripod“ ir kitų gaisrų niokotus pakraščius, bet mažas kuro kiekis anksčiau degusiose vietose nesudarė palankių sąlygų gaisrui plisti.
 
Kadangi sausuose miškuose kyla vis daugiau gaisrų, formuojasi marga dėlionė iš didelių plotų, o laikui bėgant miškai gali tapti vis labiau save reguliuojantys – patys ribojantys vėlesnių gaisrų dydį ir plitimą.
 
Tačiau pastaruoju metu kilusių gaisrų padaryta žala yra itin didelė, ir reikės dar daug mažų ir vidutinių savaiminių gaisrų tam, kad būtų atkurta buvusi kraštovaizdžio mozaika. Prižiūrint savaiminius gaisrus, kurie kyla sezono pabaigoje arba susidarius tam palankioms oro sąlygoms, ir tai derinant su valdomu deginimu, labai svarbu atkurti savireguliacijai palankų kraštovaizdį.
 
Pastarosios vasaros parodė, kad mes negalime visiškai išvengti gaisrų nei mūsų slėnyje, nei kitose degimui palankiose vietose. Sunku su tuo susitaikyti žmonėms, kurių namus dar visai neseniai nusiaubė gaisras ir dūmai, tačiau vasaros tampa vis karštesnės ir sausesnės, ir vis daugiau kyla savaiminių gaisrų. Turime prisitaikyti prie to, kad gyvename su ugnimi, ir turime išmokti didinti atsparumą gaisrams – mūsų namų, aplinkinių miškų, bendruomenių.
 
Vietiniai gyventojai prieš mažiau nei 150 metų aktyviai degino šį kraštą, kuriame dabar gyvename ir mes, jie tai darė gamindami maistą, taip pat dėl geresnio pašaro elniams ir briedžiams ir dėl asmeninio saugumo. Kai kuriose vietose žmonės išsaugojo ir vis dar naudojasi tradicinėmis žiniomis apie gaisrą. Kadangi ir mes mokomės prisitaikyti prie gaisrų, turime žiūrėti į ugnį ne tik kaip į nuolatinę problemą, bet ir kaip į jos sprendimo esminę dalį.
 
 
 
 
 
 
Nuotraukos - pixabay.com