2020 m. Nr. 7

 

2020 m. Nr. 6

 

2020 m. Nr. 5

 

2020 m. Nr. 4

 

2020 m. Nr. 3

 

2020 m. Nr. 2

 

2020 m. Nr. 1

 

2019 m. Nr. 12

 

2019 m. Nr. 11

 

2019 m. Nr. 10

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

TEBEIEŠKANT BALANSO TARP MIŠKO NAUDOJIMO IR GAMTOSAUGOSs

Kalbėdamas apie šį projektą, kaip trumpojo laikotarpio miškų politikos priemonę, turiu galvoje, kad jis iš esmės niekaip nepertvarko esamos miškų ūkio reglamentavimo sistemos (tam reikėtų naujos redakcijos Miškų įstatymo ir daug gilesnių diskusijų prieš tai), o tik šiek tiek pakoreguoja atskirose miškų grupėse leidžiamus ar draudžiamus miško kirtimus. Tokiu keliu nueita siekiant kompromiso tarp miško savininkų, miškininkų ir gamtosaugininkų intereso – neįvedinėti rimtesnių miško kirtimų apribojimų, bet kartu ir nenustatinėti papildomų ekonominius praradimus kompensuojančių priemonių, kurios neišvengiamai būtų reikalingos, jei apribojimai būtų rimtesni.

Nepaisant to, diskusijos Seime, jo komitetuose ir užkulisiuose parodė, kad projektas netenkina ne tik gamtos apsaugos interesą atstovaujančiųjų (to buvo galima iš karto tikėtis, nes pasirinktas nuosaikių apribojimų kelias), bet pasirodo tas projektas nepriimtinas ir miško savininkams, kurių atstovai Seimo Kaimo reikalų komitete pasiekė, jog projektui būtų nepritarta.

Diskusijos tebesitęsia, bet greičiausiai teks pripažinti, kad bandymas tokiam kompromisui nepasitvirtino, o tuomet realiausias kitas kelias – rimtesni miško kirtimų apribojimai vardan geresnės gamtosaugos, o kartu ir didėjančių ekonominių praradimų kompensavimo priemonių paieškos. Svarbu tik, kad visa tai eitų kartu, o ne „apribojimai ryte, o kompensavimo priemonės - ... kada nors“.  O toks pavojus išlieka, ypač žinant įtemptą situaciją su šiandieniais valstybės finansais.

Kai kalbam apie gamtosaugos ir miško naudojimo santykį nacionalinėje miškų politikoje, labai svarbiu veiksniu tampa visai neseniai viešai pristatytas dar vienas europinio lygmens dokumentas – Europos Sąjungos biologinės įvairovės strategija iki 2030 metų. Tai Europos Sąjungos Komisijos parengtas ir pristatytas dokumentas, kuris nors ir nevisiškai tiesiogiai, bet labai stipriai įtakoja nacionalinius su miškais susijusius sprendimus. Ši strategija skirta kovoti su pagrindiniais biologinės įvairovės nykimo veiksniais ją saugant ir atkuriant, skatinant įvairių aplinkos, ekonomikos ir socialinių sričių pokyčius. Nors visi dokumente nustatyti siekiai yra europinio lygmens, o jų įgyvendinimas šalyse narėse labai priklausys nuo konkrečios specifinės situacijos konkrečioje valstybėje, tačiau keletas tokių bendrų siekių neišvengiamai palies ir Lietuvos miškų politiką.

Pirmiausia tai siekis, kad saugomos teritorijos užimtų ne mažiau kaip 30% sausumos teritorijos ir trečdalis šio ploto būtų saugomi taip vadinamos griežtos apsaugos režimu. Tai nereiškia, kad būtent tokie procentai automatiškai turi būti taikomi ir Lietuvoje, tačiau lyginant su esama situacija, akivaizdi apsaugos griežtinimo kryptis, nes šiuo metu mes Lietuvoje turime tik kiek daugiau nei vieną procentą I grupės (rezervatinių) miškų. Prie šių griežtos apsaugos miškų pirmiausia turėtų būti priskiriami visi pirminiai (senoviniai, natūralūs) miškai (primary forests) – tokie mokslinių tyrimų duomenimis Lietuvoje sudaro apie 0,5% visų miškų, taip pat taip vadinami senieji miškai (old growth forests). Dėl pastarųjų sampratos nėra iki galo sutarta, tai čia dar daug erdvės interpretacijoms, kokias turime ir Lietuvoje, kai bandome susikalbėti, ką vadiname pvz., sengire. Be to, dabartinėje Lietuvos saugomų teritorijų sistemoje yra daug IV miškų grupės (ūkinių) miškų, kuriuose miškininkavimo praktika iš esmės tokia pati, kaip ir ne saugomose teritorijose esančiuose miškuose – tokiu būdu jau iš anksto yra užprogramuotas konfliktas tarp gamtosaugos ir miško naudojimo.

Kitas tiesiogiai su miškais susijęs šios strategijos siekis – papildomai pasodinti ne mažiau kaip 3 milijardus medžių. Mes Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje miškininkai, labiau įpratę miškus skaičiuoti hektarais, o ne medžiais, tačiau bet kuriuo atveju ta ambicija europiniu lygiu yra maždaug 2 kartus didesnė, nei šiandieninės naujų miškų veisimo apimtys. Žinoma, tie 3 milijardai medžių apima ne vien miškus, daug dėmesio numatoma skirti miestų žalinimui, taip pat agromiškininkystei (čia būtų visiškai naujas dalykas Lietuvos teisinėje bazėje), tačiau bendra kryptis yra aiški – didesnė Europos miškingumo plėtra nei iki šiol. Niuansas yra tas, kad tuos tris milijardus medžių numatoma pasodinti „pilnai laikantis ekologinių principų“, nors ką tai konkrečiai reiškia – vėlgi klausimas iki galo dar nėra atsakytas. Tam Europos Komisija numato parengti „biologinei įvairovei draugiško miškų įveisimo ir atkūrimo gaires“.

Žinoma, yra ir kitų su miškais susijusių svarbių siekių šioje strategijoje, tačiau net ir šių dviejų pavyzdžių pakanka, kad suprastume, koks tai svarbus dokumentas mūsų miškų politikai, ypač kai kalbame apie būsimą dešimtmetį.

Šiek tiek gaila, kad naujojo laikotarpio (po 2020 metų) Europos Sąjungos miškų strategija, kuri lygtai turėtų būti pagrindinis europinis dokumentas mums miškininkams, ne taip greitai skinasi kelią, kaip bioįvairovės strategija. Jau dabar tampa akivaizdu, kad toną užduoda pirmesnis paskelbtas dokumentas, todėl miškų strategija neišvengiamai turės taikytis prie bioįvairovės strategijoje paskelbtų nuostatų. Dabar jau kalbama, kad ES naujoji miškų strategija dienos šviesą greičiausiai išvys tik 2021 metais. Tai, mano supratimu, šiek tiek menkina visuotinai pripažintą darnaus miškų ūkio principais paremtą miškų tvarkymo Europoje koncepciją ir bando įtvirtinti naują ekologinių-ekonominių-socialinių miškų ūkio aspektų balansą, kuris nebūtinai bus palankesnis už dabartinį, kai mes kalbame apie žmogaus poreikius atitinkančius ateities miškus ir miškų ūkį.

Apie europinius dokumentus užsivedžiau ne šiaip sau – jie svarbūs pradžioje minėto dabar Seime diskutuojamo Miškų įstatymo pakeitimų dėl kirtimų apribojimų kontekste, tačiau dar svarbesni šie dokumentai tampa, kai kalbame apie nacionalinę miškų politiką po 2020 metų ir naują balansą tarp miško naudojimo ir gamtosaugos būtent ateinančio dešimtmečio perspektyvoje.

Tie kas įdėmiau seka miškų politikos aktualijas Europoje ir Lietuvoje tikrai pastebėjo ir jaučia, kad neišvengiamai artėja tam tikras lūžis, kai daugiausia medienos auginimu ir gavyba paremtas miškų ūkis ir tam pritaikyta miškininkystės teorija ir praktika, turės labiau prisitaikyti prie aplinkos pokyčių ir pirmiausia besikeičiančių visuomenės poreikių miškams. Lietuvoje mes tą diskusiją dar tik pradedame vystyti, ir šiuo metu labiau kaip miškų politikos krypčių laikotarpiui po 2020 metų sudėtinę dalį.

Dauguma miškų reikalams neabejingų tikrai žino apie vykstančias miškų politikos viešas diskusijas-konferencijas, kurių pirmoji šiais metais įvyko vasario 28 d. Prezidentūroje. Ši įvadinė konferencija labai gerai iliustravo įkaitusią atmosferą ir kardinaliai išsiskiriančias skirtingų visuomenės grupių intencijas Lietuvos miškams, aiškiai parodė, kad ieškant balanso bus reikalingi nauji kompromisiniai sprendimai ir „nieko nekeitimas“ negalės būti ta miškų politikos kryptis ateinančiam bent jau dešimtmečiui. Nors suplanuotą konferencijų ciklo eigą kiek pristabdė karantinas ir Korona viruso situacija, tačiau po pertraukos, dar šių metų birželio pabaigoje organizuojame antrąją konferenciją, kurios pagrindinė tema – miškų potencialo didinimas klimato kaitos kontekste. Čia plačiau aptarsime miškingumo didinimo perspektyvą, kitas priemones, kuriomis miškai geriau prisidėtų prie anglies kaupimo, galiausiai poreikius patiems miškams taikytis prie besikeičiančių aplinkos sąlygų. Renginys numatomas nuotolinis – videokonferencijos forma, taigi registruotis ir dalyvauti jame bus galima ir neišeinant iš namų.

Tolesnėse konferencijose neišvengiamai grįšime ir prie miško naudojimo – gamtosaugos balanso klausimo, ypač kai nauji europiniai strateginiai dokumentai suteikia šiam klausimui papildomų niuansų.