Gamtiškoji, nepertraukiamoji miškininkystė ar tik medynų atkūrimas želiant? Lietuvos neplynųjų kirtimų sistemos tobulinimui galimi pokyčiai

Gamtiškoji miškininkystė, nepertraukiama miško danga ir natūralus medynų atkūrimas nėra tapačios sąvokos, nors viešose diskusijose jos dažnai painiojamos. Doc. dr. Edgaras Linkevičius aiškina šių metodų skirtumus, nagrinėja jų taikymo galimybes skirtingose Lietuvos miškų grupėse ir siūlo miško kirtimų taisyklių pakeitimus, kurie leistų geriau derinti miškų ekologines, socialines ir ekonomines funkcijas.

Gamtiškoji, nepertraukiamoji miškininkystė ar tik medynų atkūrimas želiant? Lietuvos neplynųjų kirtimų sistemos tobulinimui galimi pokyčiai

Doc. dr. Edgaras Linkevičius

Kodėl nesusikalba miškininkai, ekologai ir visuomenė?

Praktikoje dažnai tenka girdėti miškininkus sakant, kad medynas buvo atkurtas taikant natūralius atkūrimo būdus – želiant. Tačiau net ir tokiu atveju iš vietos gyventojų, ekologų ar gamtosaugos entuziastų sulaukiama kritikos, kad medynas atnaujintas netinkamai, per greitai, pavyzdžiui, per 10 metų, ar taikant pernelyg intensyvius metodus. Atrodo, miškininkai stengiasi, tačiau įtikti vis tiek nepavyksta.

Šio konflikto priežastis dažnai yra skirtingas tų pačių sąvokų supratimas. Vieniems pakanka, kad medynas būtų atkurtas savaime – teisiškai tai ir yra medynų atkūrimas želiant. Kiti tikisi, kad miško tvarkymas kuo labiau atkartos natūralius gamtoje vykstančius procesus ir atitiks gamtiškosios miškininkystės principus. Patyręs miškininkas šiame straipsnyje galbūt neras visiškai naujų atradimų – apie gamtiškąją ir nepertraukiamąją miškininkystę rašė ne vienas mūsų šviesaus atminimo miškininkas. Anksčiau nebuvo tokio didelio poreikio griežtai atskirti šias sąvokas, tačiau, įgyvendinant Europos Sąjungos žaliojo kurso nuostatas, verta aiškiai apibrėžti, kuo skiriasi gamtiškoji miškininkystė, nepertraukiama miško danga ir medynų atkūrimas želiant.

Trijų krypčių koncepcinis atskyrimas

Šiuolaikinės tvarios miškininkystės samprata apima kelias kryptis, kurios skiriasi savo koncepcija, valdymo metodais, ekonomika ir ekologiniu poveikiu.

Nepertraukiama miško danga (Continuous Cover Forestry, CCF) – miško valdymo sistema, kurios pagrindinis tikslas yra išlaikyti nuolatinę miško dangą ir nenutrūkstamą medienos tiekimą, atsisakant plynųjų kirtimų. Taikant atrankinius kirtimus nuolatiniais ciklais, ilgainiui formuojamas daugiaardis, įvairiaamžis medynas. Ši sistema transformuoja klasikinę „normaliojo miško“ teoriją, perkeldama normalumo principą į atskiro medyno lygmenį ir panaikindama vadinamąją „0 metų“ fazę. Medienos ruoša tokiuose medynuose yra brangesnė, tačiau atkūrimo sąnaudos išlieka nedidelės, o nuolatinė miško danga padeda išsaugoti rekreacinę vertę ir didinti medynų atsparumą.

Gamtiškoji miškininkystė (Close-to-Nature Forest Management, CNFM) remiasi natūralių gamtos procesų panaudojimu ir biologinės įvairovės apsauga. Jos principai leidžia daugiau erdvės natūraliai medyno raidai, gamtiniams trikdžiams ir savaiminiam atsikūrimui, o ūkiniai sprendimai derinami su ekologiniais miško procesais.

Natūralus medynų atkūrimas želiant – praktinis miško atkūrimo būdas, kai nauja medžių karta išauga iš vietinių sėklų ar vegetatyvinių atžalų be dirbtinio želdinimo. Šis metodas gali būti taikomas vykdant atvejinius, grupinius arba plynus kirtimus, paliekant sėklinius medžius. Per 5–20 metų gali susiformuoti vienaamžis natūralaus tankumo jaunuolynas. Ekonominis šio būdo pranašumas – mažesnės miško atkūrimo išlaidos, o natūraliai sudygę medeliai formuoja natūraliomis augavietės sąlygomis besivystančią šaknų sistemą.

Diferencijuotas modelis pagal Lietuvos miškų grupes

Siekdamas suderinti gamtosaugos, visuomenės ir miškotvarkos poreikius, siūlau tvarios miškininkystės metodus diferencijuoti pagal Lietuvos miškų funkcines grupes.

II A grupės ekosistemų apsaugos miškuose siūlyčiau taikyti gamtiškosios miškininkystės principus, atrankinius kirtimus derinant su savaiminiu žėlimu ir natūralių trikdžių imitavimu. II B grupės rekreaciniuose miškuose prioritetą teikčiau nepertraukiamos miško dangos, gamtiškosios miškininkystės ir žėlimo deriniui, padedančiam išsaugoti nuolatinį miško kraštovaizdį ir jo rekreacinę vertę. III grupės apsauginiuose miškuose dirvožemio ir vandenų apsaugai siūlyčiau taikyti nepertraukiamos miško dangos principus, pasitelkiant patobulintus ilgalaikius atvejinius kirtimus ir lanksčiai derinant žėlimą su tiksliniu želdinimu. IV grupės ūkiniuose miškuose pagrindinį dėmesį siūlau skirti medynų atkūrimui želiant, derinant jį su atvejiniais kirtimais ir tiksliniu želdinimu.

Vien teorinio metodų priskyrimo nepakanka. Kad tokia sistema veiktų praktiškai, reikėtų tobulinti galiojančius kirtimų reglamentus ir peržiūrėti dalį administracinių ribojimų.

Esamos teisinės kliūtys ir „geometrinės progresijos spąstai“

Vertindamas praktines šių sistemų taikymo galimybes, matau ir dabartinių taisyklių privalumų, ir teisinių bei technologinių kliūčių, kurias reikėtų spręsti.

Atrankiniai grupiniai kirtimai II grupės miškuose gerai dera su gamtiškosios miškininkystės principais. Numatytas grupių dydis iki 0,1 ha, o optimaliais atvejais – 0,05–0,08 ha, leidžia imituoti nedidelio masto natūralius trikdžius, pavyzdžiui, vėjavartas ar pavienių medžių išvirtimą. Reikalavimas tarpulizdžiuose išlaikyti ne mažesnį kaip 0,6 skalsumą padeda išsaugoti medyno struktūrą, dirvožemio drėgmę ir miško mikroklimatą. Tačiau kartu atsiranda praktinių apribojimų: biologinės brandos vertinimą keičia formalūs kirtimo amžiaus reikalavimai, o draudimas mažinti skalsumą žemiau 0,6 apsunkina šviesamėgių rūšių žėlimą.

III ir IV grupių miškuose išryškėja kita metodinė problema. Jeigu III grupės miškuose nepertraukiamos dangos siektume taikydami dabartinius atrankinių kirtimų reikalavimus, patektume į vadinamuosius „geometrinės progresijos spąstus“. Kiekvieną kartą leidžiant iškirsti ne daugiau kaip 30 proc. likusio tūrio ir reikalaujant išlaikyti 0,6 skalsumą, medyno transformacija galėtų užsitęsti per aštuonis etapus – iki 105–140 metų. Per tokį laikotarpį likusi senojo medyno dalis, pavyzdžiui, eglynas, gali prarasti prekinę ir ekonominę vertę. Todėl III grupės miškams siūlyčiau kitą priemonę – patobulintus ilgalaikius atvejinius kirtimus.

Ilgalaikiai atvejiniai kirtimai suteikia galimybę medyną atnaujinti per ilgesnį nei 20 metų laikotarpį, o galiojančios taisyklės nedraudžia brandžius medžius išimti koncentruotai. Taip atsiranda galimybė formuoti 0,1–0,15 ha lajos langus – lizdus – šviesamėgiams ąžuolams ir pušims. Kirtimus vykdant etapais ir išimant po 20–30 proc. tūrio, sklype galima išlaikyti miško mikroklimatą ir geriau apsaugoti dirvožemį. Mano vertinimu, šis metodas galėtų būti naudojamas vienamžiams eglynams transformuoti į įvairiarūšius ir įvairiaamžius medynus.

Šiuo metu ilgalaikių atvejinių kirtimų taikymą Lietuvoje riboja keli sisteminiai reikalavimai. Vienas jų – vadinamoji 36 proc. karkaso taisyklė: kirtimus leidžiama pradėti tik tuomet, kai medyne jau yra 36 proc. tolygiai išsidėsčiusių tikslinių medžių, kuriems iki brandos likę mažiausiai 20 metų. Toks reikalavimas apsunkina šio metodo taikymą vienaamžiuose medynuose. Be to, galiojančios taisyklės riboja jo naudojimą grynuosiuose eglynuose. Taigi ilgalaikiai atvejiniai kirtimai mūsų teisinėje sistemoje yra viena iš nepertraukiamos dangos principams artimiausių priemonių, tačiau praktiškai geriausiai pritaikomi jau susiformavusiuose mišriuose ir įvairiaamžiuose medynuose.

Ilgalaikius atvejinius kirtimus siūlau vertinti kaip maždaug 40 metų medyno transformacijos priemonę, leidžiančią formuoti didesnius lizdus ir kartu išsaugoti miško mikroklimatą. Kad sistema būtų nuosekli, pasibaigus transformacijos laikotarpiui sklypą siūlyčiau pervesti į atrankinių kirtimų pagal skersmenį (Taisyklių 43.1 punktas) režimą, atsisakant galutinio medyno iškirtimo.

Užsienio patirtis: Lenkijos lizdinių kirtimų pavyzdys

Ieškant III grupės miškams pritaikomų sprendimų, verta panagrinėti Lenkijoje taikomą laipsniškų lizdinių kirtimų modelį. Jis galėtų būti vienas iš pavyzdžių, kaip organizuoti ilgalaikę, maždaug 40 metų trunkančią medyno transformaciją.

Pradiniame etape, iškirtus stambias egles ir pašalinus 20–25 proc. medyno tūrio, suformuojami 0,1–0,15 ha dydžio, maždaug 35–40 m skersmens lizdai. Juose išnaudojamos skirtingos apšvietimo sąlygos: centre sodinamos šviesamėgių ąžuolų ar pušų biogrupės, šiauriniame, labiau užpavėsintame krašte – unksminiai bukai ar eglės, o pietiniame pusšešėlyje sudaromos sąlygos natūraliam eglių, klevų ir beržų žėlimui.

Tarpiniame etape, maždaug po 20 metų, grįžtama į sklypą ir praretinamas tarpulizdžių lajų skliautas iki 0,5–0,6 skalsumo. Taip reguliuojama nepageidaujamos augalijos konkurencija, pagerinamos lizduose augančių medžių apšvietimo sąlygos ir sudaromos galimybės formuotis antrajam bukų bei klevų ardui.

Transformacijos pabaigoje, maždaug po 40 metų, lizduose išaugusios medžių grupės gali būti pasiekusios 15–20 m aukštį ir pasirengusios perimti pagrindinį lajų skliautą. Tuomet pašalinamos virš jų likusios senojo medyno eglės, o naujajame arde atliekami atrankiniai ugdomieji kirtimai.

Siūlomi teisiniai pokyčiai ir išvados

Siekiant patobulinti Lietuvos miško kirtimų taisykles ir sudaryti sąlygas siūlomam diferencijuotam modeliui, reikėtų kelių teisės aktų pakeitimų.

Atrankiniuose ir ilgalaikiuose kirtimuose siūlau atsisakyti kirtimo amžiaus ribojimų ir daugiau dėmesio skirti tiksliniam medžių kamieno skersmeniui. Ilgalaikių kirtimų pirmuoju etapu reikėtų sudaryti galimybę formuoti 0,1–0,15 ha lizdus, atsisakyti 36 proc. karkaso taisyklės ir leisti taikyti kombinuotus kirtimus. Grynųjų eglynų pertvarkymui siūlau numatyti galimybę taikyti ilgalaikius kirtimus įvedant vadinamąjį „5 metų saugumo ciklą“, kai, likus 5–7 metams iki pagrindinių lizdų formavimo, būsimų lizdų perimetruose būtų atliekamas nedidelio intensyvumo lajų praretinimas.

Ilgalaikius atvejinius kirtimus siūlau apibrėžti kaip 40 metų pertvarkymo priemonę. Pasibaigus šiam laikotarpiui, sklypas būtų pervedamas į atrankinių kirtimų pagal skersmenį (Taisyklių 43.1 punktas) režimą, nenumatant galutinio medyno iškirtimo.

Tokiu modeliu II grupės miškuose būtų plačiau taikomi gamtiškosios miškininkystės principai ir jiems pritaikyti atrankiniai kirtimai, III grupės miškuose – patobulinti ilgalaikiai atvejiniai kirtimai, o IV grupės miškuose išliktų efektyvus medynų atkūrimas želiant. Skirtingoms miškų funkcijoms būtų parenkami jas geriau atitinkantys ūkininkavimo būdai, o ne mėginama visoms miškų grupėms taikyti vienodą modelį.