Globokime mažąsias miško bičiules
Botanikė Edita Paičiūtė, Ornitologė Vaiva Narušienė
Kokia nūdienos žmogaus nuomonė apie skruzdėles? Neabejotinai prasta, nes jos uzurpuoja šiltnamį, daržą, gėlyną ar net namus. Menkas malonumas dirbant žemę po ja atrasti įsitaisiusias skruzdes su perais. Pajudintos jos ima panikuoti, zuiti, nešioti perus, puola žmogų (įsibrovėlį į jų namus) ir, žinoma, ginasi vieninteliu savo ginklu – skruzdžių rūgštimi.
Soduose, daržuose ir namuose dažniausiai pasitaiko trijų rūšių skruzdės: juodosios (sodinės), faraoninės ir raudonosios ugninės. Rausdamos urvus po žeme, skruzdėlės iškilnoja gruntą, augalų šaknys atsiduria kiaurymėse, pats dirvožemis palei augalus jau lieka kitoks. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, jog šiltnamyje jos taip „suaria“ žemę, kad apie augalus iš komposto ar derlingo substrato telieka smėlis. Įdomu, kad besidarbuodamos skruzdėlės gali net išjudinti suklotas trinkeles – jų tarpuose atsiranda smėlio ir atsijų kauburėliai, o po trinkele – urvelių kiaurymės, dėl ko plytelė tiesiog išsiklaipo. Tai lyg miniatiūrinės šiaurės Lietuvos karstinės įgriuvos.
Kita problema, tai skruzdės – amarų ganytojos. Veikiausiai neatsirastų nei vieno sodininko, kuris mylėtų amarus, tačiau skruzdėlės juos myli. Apie šią abipusę meilę pakalbėsime vėliau, o kol kas uždarykime sodo vartelius. Už jų motutė gamta šiuos vabzdžius pasitinka savo šiltame mylinčiame glėbyje.
Įvairių šaltinių duomenimis, Lietuvoje gyvena maždaug 40-65 rūšys skruzdėlių. Žmonės labiausiai linkę pastebėti rudąsias miško skruzdes (Formica rufa), nes jos stato didelius, įspūdingus skruzdėlynus. Šiems vabzdžiams netinka dideli lapuotynai. Jie mieliau renkasi kitokias miško buveines: mišrius spygliuočių, monodominantinius spygliuočių, mišrius spygliuočių ir lapuočių miškus. Lizdus stato iš augalų nuokritų (ypač spyglių) bei dirvos dalelių. Dažniausiai įsikuria prie kelmų ar negyvos medienos. Geriausios ekologinės sąlygos – stipriai apšviesti mišrūs plačialapių ir spygliuočių miškai su pietų – pietvakarių ekspozicija. Praradus įprastines buveines (plynai iškirtus mišką), smarkiai pakinta skruzdžių lizdo struktūra, kolonijų dydis ir maitinimosi įpročiai. Skruzdėlėms reikalinga stabili mikroklimato aplinka, kurią užtikrina medžių laja ir miško paklotė.
Dauguma šių skruzdžių yra visaėdės. Pagrindinė jų dieta – vabzdžiai ir lipčius. Vėlyvą pavasarį ir ankstyvą vasarą jos daugiausia maitinasi vabzdžiais, nes šiuo periodu joms reikia didelio kiekio baltymų, kad išmaitintų lervas. Šiuo metu gausu lapus graužiančių organizmų (vikšrų, pjūklelio lervų). Lipčiumi skruzdės dažniausiai maitinasi vėlyvą vasarą arba tada, kai nėra kitokio maisto. Jų dietą sudaro: 45% vabzdžių, 42% lipčiaus, 6 % augalų sulčių, 4% sėklų, 3% grybų ir kitokio maisto. Kuršių Nerijos nacionalinio parko direkcijos duomenimis, mūsų miškuose gyvenančių rudųjų miško skruzdėlių racioną sudaro 62% lipčiaus, 33% vabzdžių ir kitų bestuburių, 4,5% augalų sulčių, 0,3% maitos ir grybų, o taip pat 0,2% sėklų. Vabzdžių mitybinę bazę sudaro: 42% miško kenkėjų, o taip pat 28% neutralių, 16% naudingų ir 14% nenustatytų vabzdžių. Skruzdės aktyviai medžioja esant 6-25 °C oro temperatūrai.
Gerai žinomas mutualizmas tarp skruzdėlių ir amarų. Tai abipusiai naudingas ryšys. Skruzdės gauna maisto (lipčiaus), o taip pat apsaugo amarus nuo įvairių parazitoidų ir plėšrūnų. Skruzdėlės yra svarbios amarų higienai, nes besikaupiančiose saldžiose amarų išskyrose kaupiasi patogenai, kaip antai, grybelis.
Pačias skruzdėles medžioja geniniai paukščiai: žalioji meleta (Picus viridis L.), pilkoji meleta (Picus canus Gm.), o ypač – grąžiagalvė (Jynx torquilla L.). Iš žinduolių jomis smaguriauja barsukai (Meles meles L.), šernai (Sus scrofa L.) ir net rudieji lokiai (Ursus arctos L.). Įdomu, kad šernams skruzdžių rūgštis yra antiparazitinė priemonė.
Dar vienas nuostabus dalykas – tai mirmekochorija, toks augalų sėklų plitimo būdas, kai jas išnešioja skruzdėlės. Pati šiuo faktu nebuvau įsigilinusi, tačiau Ž. Lazdauskaitės knygoje „Pavasarį žydintys augalai“ ir kituose leidiniuose radau nemažą būrį augalų, kuriems būdinga mirmekochorija. Mane tai maloniai nustebino, nes tikriausiai pirmą sykį suvokiau, kokios skruzdėlės naudingos. Dažniausiai tokių augalų sėklos turi priedėlį – sėklagūbrį, kuriame yra baltymų, aliejų ar angliavandenių. Skruzdės tokias sėklas parsineša į skruzdėlyną, maistingąjį priedėlį nugraužia, o sėklas „išmeta“. Paprastai skruzdės sėklas perneša 2-10 m atstumu, o kartais net iki 180 m. Viena kolonija per metus gali pernešti 30 000 sėklų. Manoma, kad apie 7,2% Europos floros sudaro mirmekochoriniai augalai. Pavarčiusi botanines knygas, pateikiu mirmekochorinių Lietuvos floros augalų lentelę.
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, kuriose plėtojama miškininkystė, skruzdėlynams kyla pavojus. Šiaurės Europoje atlikti tyrimai parodė, kad plyni kirtimai trukdo skruzdėlių kolonijų vystymuisi ir daro itin neigiamą poveikį jų populiacijų išlikimui – buveinės tampa nebetinkamos gyventi. Kadangi plynuose kirtimuose lieka nedaug augalų (medžių ir kt.), skruzdės susiduria su savo raciono dalies – lipčiaus, stygiumi, dėl to miško darbininkės ima badauti. Nepakankami maisto ištekliai įtakoja skruzdžių gebėjimą reguliuoti lizdo temperatūrą. Tokioje teritorijoje oro temperatūra labiau svyruoja, dirvožemis ir skruzdėlyno struktūros greičiau išdžiūsta. Padidėjęs saulės spindulių kiekis kirtavietėse tiesiogiai veikia skruzdėlyno paviršių, gali perkaitinti lizdą ir priversti koloniją migruoti arba žūti.
Vis dėlto galima padėti skruzdėlynams, net jei plyni kirtimai neišvengiami – šių vabzdžių namus galima perkelti. Internete yra laisvai prieinamas praktinis vadovas Wood Ant Translocation – Good Practice Guidance, kuriame nurodomi du metodai: vokiškasis ir viso lizdo iškasimo. Visa skruzdėlyno perkėlimo eiga aprašoma labai aiškiai, žingsnis po žingsnio. Skruzdėlyną galima perkelti tik mažo skruzdžių aktyvumo laikotarpiais, pavyzdžiui, ankstyvą pavasarį. Esmingai svarbu skruzdėlyną pergabenti su motinėle, nes be motinėlės lizdas žūtų. Perkėlimo metu aplinkos oro temperatūra turėtų būti nuo 5 iki 10° C. Skruzdžių niekada nevalia judinti šaltuoju meto laiku, nes tada jos tūno giliai lizdo viduje, požeminėje dalyje, kur temperatūra pastovesnė, tad jos gali išvengti šalnų. Sunaudojusios žiemos atsargas, kai jų neįmanoma papildyti, žiemojančios darbininkės ir motinėlė imtų badauti.
Lietuvoje taip pat būtų galima taikyti tokią skruzdėlynų perkėlimo praktiką. Juk sąnaudų prasme šis perkėlimas tikrai nėra brangus. Tad pasitelkus miškininkus, ekologus ir savanorius, įmanoma pagelbėti šioms miško bičiulėms, nes matyti kirtavietėse vienišus skruzdėlynus, lyg didžiulėse dykumose pasimetusias piramides yra neetiška ir apmaudu, dar daugiau – apgailėtina.
Taigi, skruzdėlės yra be galo svarbios ir reikalingos, ir tik jas geriau pažinę, imsime labiau gerbti bei vertinti. Juk kiekvienas gyvas organizmas yra neatsiejama sudėtingos gamtos dėlionės dalis, o pritrūkus kurios nors detalės, visas didžiulis biosistemos organizmas nebegali darniai veikti. Gal mums ir nelabai patinka skruzdėlių kaimynystė soduose ar namuose, tačiau be jų neišsiversime, nes ir patys esame tos pačios gamtos dalis.