Interviu su futurologu profesoriumi Sohail Inayatullah

Kaip atrodys miškai po dešimtmečių ar šimtmečių? Kaip keisis jų vertė ir mūsų santykis su jais? Ar pavyks peržengti įprastą priešpriešą tarp miško naudojimo ir saugojimo ir atrasti kitokį žmogaus santykį su mišku?

Apie tai kalbamės su pasaulyje žinomu futurologu profesoriumi Sohail Inayatullah – priežastinės sluoksninės analizės (Causal Layered Analysis, CLA) metodo kūrėju, ateities studijų profesoriumi, dėstančiu ir dirbančiu su universitetais bei organizacijomis įvairiose pasaulio šalyse. Savo darbuose jis nagrinėja ne vien galimus ateities scenarijus, bet ir gilesnes pasaulėžiūras, mitus bei metaforas, kurios lemia mūsų pasirinkimus šiandien.

„Mūsų girioms“ profesorius Inayatullah pasakoja apie miškus lydinčius naratyvus, žmogaus ir gamtos santykį bei tai, kaip pasikeitusios metaforos gali keisti ir mūsų įsivaizdavimą apie miškų ateitį.

Kokiomis metaforomis ir naratyvais mes kalbame apie miškus?

Jeigu pažvelgtume į dominuojančius pasakojimus apie miškus, pastebėtume kelis sluoksnius. Paviršiuje vyrauja miško kaip prekinę vertę turinčio objekto samprata: miškas yra medienos, kitų išteklių ir ekonominės naudos šaltinis. Tai rinkos pasakojimas, paremtas pasaulėžiūra, kurioje gamta suvokiama kaip žmonių poreikiams naudojamas rezervas.

Kitas, priešingas naratyvas – miškas kaip tyra gamta, savotiška šventykla, kurią reikia palikti neliestą. Tai romantinis, estetinis požiūris, tačiau santykis išlieka dualistinis: žmogus yra atskirtas nuo gamtos.

Trečiasis, šiuo metu paplitęs naratyvas – miškas kaip klimato krizės sprendimo dalis, anglies dvideginio saugykla. Tai mokslinis, sisteminis požiūris, tačiau ir jis gali redukuoti mišką iki vienos funkcijos. Visuose šiuose pasakojimuose žmogus lieka arba miško naudotoju, arba stebėtoju. Trūksta partnerystės santykio.

Kokie naratyvai mus vestų į kitokią ateitį?

Jeigu leidžiamės giliau, į metaforų ir mitų lygmenį – tai yra CLA analizės šerdis, – kyla klausimas, kokių naujų metaforų mums reikia.

Senieji vaizdiniai nebeveikia. Siūlau kitą naratyvą: mišką suvokti kaip partnerį, bendražygį planetos sistemoje. Tuomet į jį žiūrime ne kaip į išteklių sandėlį, o kaip į gyvą, sudėtingą tinklą, turintį savą išmintį. Mikoriziniai tinklai, kartais apibūdinami metafora „wood wide web“, suteikia mokslinį pagrindą kalbėti apie miške vykstančius ryšius. Toks naratyvas būtų grindžiamas komunikacija, simbioze ir bendruomeniškumu.

Dar viena metafora – miškas kaip mūsų planetos plaučiai. Ji paprasta, tačiau iš karto leidžia suprasti miško svarbą gyvybę palaikančioms sistemoms.

Kaip ištrūkti iš įsišaknijusio konflikto „palikime“ arba „naudokime“?

Ši priešprieša – „saugoti ar kirsti“, „darbo vietos ar pelėdos“ – kyla iš giluminio dualistinio pasaulėvaizdžio, kuriame žmogus atskiriamas nuo gamtos.

CLA leidžia pažvelgti į skirtingus šios problemos sluoksnius. Paviršiuje matome kasdienes krizes – antraštes apie gaisrus, konfliktus, prarastus miškų plotus. Sisteminiame lygmenyje matome ekonomikos modelį, kuriame svarbus išteklių naudojimas, ir teisines sistemas, kuriose gamta traktuojama kaip objektas. Giliau slypi pasaulėžiūra, pagal kurią žmogus yra aukščiau gamtos, o gamta tampa jo naudojamu įrankiu.

Norint šį santykį pakeisti, reikia metaforos, kuri leistų žmogų ir gamtą matyti vienoje sistemoje. Mišką galėtume įsivaizduoti kaip sodą – tačiau ne sterilų anglišką sodą, o laukinį, reikalaujantį priežiūros, išmanymo ir kantrybės. Tokia metafora keičia ir žmogaus vaidmenį: iš valdytojo ar stebėtojo jis tampa rūpestingu dalyviu. Ekonomika turi veikti ekologinių sistemų ribose, o žmonių gerovė yra susijusi su miškų sveikata.

Kokią vietą ekonomikoje miškai užims ateityje?

Miškai gali tapti vienu iš naujos ekonomikos modelių. Iš jų galime mokytis žiedinės ekonomikos, regeneratyvios gamybos ir biomimetikos principų. Miškai yra didžiulės gyvosios bibliotekos – anglies dvideginio saugyklos, vaistinių medžiagų, naujų medžiagų ir žinių šaltinis.

Pasaulyje, kuriame BVP nebebus vienintelis ar pagrindinis pažangos matas, daugiau reikšmės įgis tai, kas tiesiogiai susiję su gyvenimo kokybe: švarus vanduo ir oras, fizinė bei psichologinė sveikata, žmogaus ryšys su aplinka. Miškų vertė tuomet taip pat nebus matuojama vien kubiniais metrais medienos. Daugiau dėmesio sulauks jų poveikis žmonių fizinei ir psichologinei sveikatai. Japonijoje žmogaus buvimo miške praktika žinoma kaip shinrin-yoku, arba miško maudynės.

Kur ieškoti kitokių žinojimo formų apie mišką?

Globalioji Šiaurė tam tikra prasme yra įkalinta savo pačios susikurtuose pasakojimuose, prisidėjusiuose prie dabartinės ekologinės krizės. Vietinių tautų žinios rodo kitokį santykį. Daugelio bendruomenių pasaulėvaizdyje miškas nėra objektas – jis suvokiamas kaip bendruomenės ar šeimos dalis. Tokiose pasaulėžiūrose slypi per ilgą laiką susiformavę santykio su aplinka modeliai, iš kurių galime mokytis.

Tai grindžiama ne nuosavybės, o abipusės atsakomybės santykiu. Riba tarp žmogaus ir gamtos čia nėra tokia griežta.

Turime išdrįsti kritiškai pažvelgti į senus naratyvus ir mokytis iš tradicijų, kurios gyvavo tūkstančius metų. Tokioje pasaulėžiūroje miškas rūpinasi mumis, o mes – juo. Šis santykis grindžiamas atsakomybe, ilgalaikiškumu ir pagarba. Norint keisti miškų ateitį, reikia keisti ir metaforas bei naratyvus, kuriais apibrėžiame savo santykį su jais.

Kas šiandien yra svarbiausia?

Svarbiausia kurti koevoliucijos modelį, kuriame žmonės, gamta ir technologijos vystytųsi drauge, vadovaujantis tuo, ką vadinu dvasiniu intelektu (spiritual intelligence).