Kur trepsi kurtinys

Tomas Baravykas, gamtininkas

Ankstyvas pavasaris. Iš po sniego savo šypsenomis dalinasi žibutės. Maži upeliukai pamažu virsta srauniais upokšniais, jų pakraščiuose geltonuoja purienos, kiek toliau, medžių prieglobstyje, šmaikščiai linguoja plukės. Tai metas, kai prasideda mano klajonės prie inkilų ir dirbtinių lizdaviečių. Vidurio Švedijoje mano žinioje tokių vietų, skirtų įvairioms pelėdų rūšims, yra beveik trys šimtai.

Pradėjus tikrinti inkilus, nėra kada atsikvėpti. Per trumpą laiką reikia patikrinti visus inkilus, dirbtines ir natūralias lizdavietes. O kur dar natūralūs lutučių ir žvirblinių pelėdų uoksai, didžiųjų apuokų teritorijos. Po kelių dienų bėgimo tampi tarsi robotas: koordinatės, GPS imtuvas – ir pirmyn. Dar po kurio laiko protas „atbunka“ – matai tik tai kas tuo metu yra svarbu. Visa kita, net medžiai senoliai, kraštovaizdis ar kiti gyvūnai tarsi išnyksta iš regėjimo zonos. 

Vieną ankstų rytą, nubudęs palapinėje, išlėkiau link laplandinės pelėdos platformos. Kliūdamas už medžių išvartų, klimpdamas į pažliugusią miško paklotę, staiga išgirdau tarsi užsikirtusio laikrodžio tiksėjimą. Bet, nesustodamas, lekiu tolyn, o galvoje sukirba mintis - kurtinys. Dar nuėjęs kelis žingsnius sustojau ir tik dabar atsikvošėjau: tai juk tikrai kurtinys.

Atsisuku atgal, o už manęs, išskleidęs uodegą ir linkčiodamas galva, gargatuoja girios puošmena. Paukštis, nesiliaudamas barasi, klapsi snapu, įpindamas žodžiais neapsakomą, tik jam vienam suprantamą klapsėjimų ir šnypštimo garsų mozaiką. Braukdamas sparnų galais per užsilikusį sniegą, tai eina link manęs, tai suka ratus, tai įsistebeilija į mane, tarsi mėgindamas užhipnotizuoti. Burbulio išvaizda stulbinanti:  raudoni, lyg prisirpusios braškės, antakiai; juodos plunksnos dabar atrodo kaip žvaigždėtas dangus, o išskleista uodega verta geriausio pasaulio tapytojo drobės. Šiltai, plunksnomis apautos kojos primena - tai šiaurės kraštų gyventojas. 

Kurtinys - tas senųjų miškų aristokratas – nėra tiesiog „didelė, graži miško višta su charakteriu“. Jo ekologija subtili kaip laikrodžio mechanizmas. Kiekvienas sraigtelis, kiekvienas ratelis ar adatėlė turi savo vietą ir atlieka svarbų vaidmenį. Jei iš miško išimsime vieną šio mechanizmo dalelę – senas egles, tankų pomiškį, drėgnas įdubas – visa sistema sugrius. Šis nepaprastai gražus ir įdomus paukštis yra tipinė borealinių, struktūriškai sudėtingų miškų rūšis. Jam reikia mozaikos: brandžių spygliuočių medynų, aikštelių su bruknėmis ir mėlynėmis, tankių vietų slėptis ir miško aikštelių tuoktuvėms. Tokioje aplinkoje kurtinys jaučiasi puikiai. Ten kur gyvena kurtinys – miškas yra gyvas, pulsuoja rūšių įvairove. 

Trumpai pasigrožėjęs miško aristokratu, palikau jį ramybėje. Tolstant nuo kurtinio šis dar kurį laiką mane sekė, tarsi norėdamas įsitikinti, kad aš nekeliu jokios grėsmės jo išlikimui. 

Praėjus metams, aš vėl esu kurtinio girioj. Tik šį kartą manęs jis nepasitiko. Stoviu apstulbęs, beveik nemirksiu ir net sulaikau kvėpavimą. Sunku patikėti tuo, ką matau. Kaip ir kasmet lėkiau pro burbulio kiemą link laplandinės pelėdos platformos. Viskas atrodė įprasta – tas pats maršrutas, tie patys koordinatėmis pažymėti taškai. Tačiau staiga sustoju. Žvelgiu į medžius, augančius taip toli, kad matau tik jų žalsvas formas. Lyg nutapytame paveiksle, kuriame autorius mišką perteikė suliedamas visus gamtos atspalvius į vieną tylų, tolimą foną. Bet aš juk stoviu kurtinio kieme – vietoje, kur prieš metus stūksojo galingi medžiai. Kai kurie jų buvo išvirtę,  virš žemės iškėlę šaknis tarsi didžiuotųsi savo jėga net gulėdami. Tarsi maži vaikiški pirštai jų kamienus glamonėjo grybų gijos. Vos palietus seną, sausą  žievę pasipildavo įvairiausių būžukų armija. Rytais žaliuojančiose medžių lajose savo giesmeles, pritardami lengvam vėjui,  traukė giedorėliai. Miško aikštelėse lyg raudoni guzikai ant žalio miško švarko viliojo bruknės. Giria ošė, takšėjo, cypsėjo, lulėjo. 

Dabar – tuštuma. Erdves, kuriose kadaise šnarėjo spygliai, užliejo tyla.  Atvira erdvė atrodo beveik nekalta, net graži. Tačiau toje šviesoje kažko trūksta - šešėlio, tylos, ramybės, pagaliau to ko negali apsakyti žodžiais būnant medžių glėbyje. 

Stoviu ir bandau suvokti, kaip greitai miškas gali tapti paveikslu be pagrindinių spalvų. Prieš metus čia skambėjo kurtinio taksėjimas. Dabar - tik vėjas per atvirą plotą. Ir tas skirtumas spaudžia krūtinę.

Kurtinys yra struktūriškai sudėtingų miškų gyventojas. Jam reikia mozaikos: brandžių spygliuočių medynų, aikštelių su bruknėmis ir mėlynėmis, tankesnių vietų slėptis ir atviresnių vietų tuokvietėms. Plynieji kirtimai šią sistemą suardo – atsiranda vienodo amžiaus medynų laukai. Tyrimai Skandinavijoje rodo, kad kurtinių tankis reikšmingai mažėja fragmentuotuose kraštovaizdžiuose, kur brandūs miškai sudaro mažą plotą (Storch, 2007). 

Miškas tai ne tik medžiai, bet ir mikroklimatas. Senas miškas palaiko stabilesnę temperatūrą, didesnę oro drėgmę, mažesnius oro greičius prie žemės. Iškirtus mišką padidėja dirvožemio temperatūros svyravimai, sumažėja drėgmė. Tai veikia augaliją, ypač bruknių ir mėlynių sąžalynus – pagrindinį kurtinio maistą šiltuoju laiku. Jaunikliams išsiritus, jie pirmomis savaitėmis minta vabzdžiais, kurių gausa taip pat priklauso nuo augalijos struktūros ir mikroklimato. Atviruose kirtimuose vabzdžių bendrijos keičiasi, dažnai mažėja miškui būdingų rūšių (Atlegrim, Sjölberg 1996).  

Atėjus žiemai, kurtiniui labai svarbi yra sniego danga. Sniege jis neretai išsikasa ertmes ir ten nakvoja, slepiasi. Kirtimuose sniegas yra supustomas, susidaro sniego pluta, kuri neleidžia paukščiui pasislėpti ir nuo plėšrūnų ir nuo šalčio. Be to atvirose vietose kurtinys tampa lengviau pastebimas. Buveinių suskaidymas į mažesnius plotus – sukuria „kraštines zonas“, kuriose plėšrūnai lengviau aptinka lizdus ir jauniklius. Tyrimai rodo, kad lizdų plėšrumas didesnis arti kirtaviečių ir miško kelių. Todėl net jei dalis brandžių medynų išlieka, jų izoliacija padidina riziką (Kurki ir kt 2000). 

Kurtiniai yra gana sėsli rūšis, ypač patinai, ištikimi savo tuokvietėms. Kai kraštovaizdis suskaidomas, sumažėja individų judėjimas tarp plotų, gali mažėti genetinė įvairovė. Mažos, izoliuotos populiacijos tampa jautresnės atsitiktiniams veiksniams – ligoms, nepalankiems orams, plėšrūnų pagausėjimui (Hanski 1999). 

Šiuolaikinis žmogus – viena ranka duoda, kita atima. Vienus miškus kerta, kituose kuria saugomas teritorijas, net ir atskiroms rūšims. Kiekviena rūšis turi taip vadinamą ekologinę „lubų ribą“. Tai tarsi kambarys kuriame gali tilpti tik tam tikras skaičius žmonių. Tačiau gamtoje tai yra daug sudėtingiau, nes veikia ir kiti veiksniai. Vieno kurtinio „kambario“ dydis labai priklauso nuo buveinės struktūros. Mokslilinkai yra paskaičiavę kiek paukščių gali gyventi tam tikrame plote. Skandinavijoje borealiniame areale tankis dažniausiai svyruoja nuo 1 iki 5 suaugsių paukščių 100 hektarų. Labai gerose, mažai fragmentuotose buveinėse gali būti ir daugiau. Tačiau šalyse kur miškų masyvai mažesni, didesnė fragmentacija, yra paukščio arealo pakraščiai – tankis yra mažesnis. Apie tai daug rašė Ilse Storch. 

Svarbiausia suprasti: kurtinių skaičių riboja ne tik plotas, bet ir struktūrinė kokybė. 100 ha vientiso, įvairiaamžio pušyno su mėlynių danga gali išlaikyti kelis kartus daugiau paukščių nei 100 ha tankios plantacijos. 

Visa tai žinant supranti vieną dalyką – miškas gali atrodyti žalias ir didelis, bet kurtinio matematika - griežta. Kurtinys –  mišką sudarančio tinklo indikatorinė gija.

Kartais, atrodo, suprantu kodėl taip atsitiko, kartais - pikta. Taip ir šį kartą, mintyse skambant kurtinio tuoktuvių melodijai, ieškau pateisinimų. Kurtinys, iškirtus mišką, tikriausiai susiras kitus namus.  Ir tai turėtų džiuginti. Tačiau kas atsitiko su tais grybais, būžukais, kerpėmis ir kitais gyviais, kurie gyveno miško paklotėje, trūnijančio medžio kamiene? Kurtinys tik maža buvusio miško dalelytė, kuri niekaip neišgyventų be tų nematomų, kartais mūsų akiai nepatrauklių padarėlių. Galime sakyti - „mes išsaugojom kurtinį“. Bet  atskira rūšis be kitų rūšių ryšių - kaip Aralo jūra: kontūrai yra, o gyvybė... 

Šioje išdraskytoje žemės  vietoje, į  išpurentą miško paklotę sukištos eglės suaugs ir kurtinys čia vėl perės. Jam labai reikalinga, ypač jauniklių auginimo metu, didelė rūšių įvairovė. Kirtime greitai auga žolės, krūmai, atsiranda vabzdžių ir jų lervų, o tai pagrindinis kurtinio jauniklių maistas. Prieš kelis metus ūgtelėjusiame kirtime aptikau kurtinio lizdą. Atrodytų, kad to negali būti, tačiau kurtiniui ši vieta tinka. Mano stebėjimą patvirtina ir Skandinavijos tyrėjų atlikti tyrimai – kurtinys kirtimuose peri.  Tik gaila, kad trumpam. Suaugus eglėm, sunykus žolėms ir krūmams, nebelieka maisto ir kurtinys pasitraukia. Tokiame sklype nėra senų medžių, kelmų, išvartų po kuriais kurtinys galėtų pasislėpti. Jis tampa lengvu plėšrūnų grobiu. Bėgant metams toks išugdytas ir prižiūrėtas miškas tampa tarsi orkestru su vienu instrumentu - žmogaus akiai gal ir gražu, bet muzika neskamba...

Priklaupiu prie pušies kelmo ir skaičiuoju medienos rieves. Suskaičiavau šimtą dešimt. Vienos jų platesnės, kitos siauresnės, vienos šviesios, kitos tamsesnės – tai medžio gyvenimo istorija.  Švedijoje auga pušis, kuriai yra mažiausiai 710 metų! O šiam kelmui - šimtas. Atsistoju, žvelgiu į vėjo pustomas medžių žievės liekanas ir mintyse girdžiu kurtinio meilės ir gyvenimo melodiją. Ji tarsi paleontologo surasta fosilija - kadaise čia gyveno kurtinys...

Knyga „Sutemų šaukliai“. Tomas Baravykas.

Ši knyga – tai gyvas gamtos dienoraštis, pasakojantis apie akistatą su vilkais ir pelėdomis. Leidinio autorius Tomas Baravykas jau 16 metų gyvena Švedijoje ir tyrinėja šiuos ne paprastai įdomius gyvūnus, jų gyvenimą ir dažnai liūdnus likimus. Sekdamas vilkų pėdsakais ar ieškodamas retų rūšių pelėdų autorius ne kartą yra pakliuvęs į keblią ar net gyvybei pavojų keliančią padėtį. Na, o jūs, versdami puslapį po puslapio, galėsite kartu su autoriumi keliauti gūdžiais vilkų takais ir tyliais vakarais stebėti pelėdas.