Lietuvos miškų kvapai

Laimė Kiškūnė, parfumerė, kvapų menininkė

 

„Ė kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių, 

Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių:

Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną, 

Jauti ramunes, čėbrus – žoleles dirvonų;

Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą, 

Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, iš lapų 

Vis kitoki kvėpalai: kaip vėjelis dvelksi, 

Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi.“

Antanas Baranauskas Anykščių šilelis

Žvelgdama pro spalvotą prisiminimų langelį vėl iš naujo matau vešintį savo vaikystės sodą. Matau namą, kuriame gyvenau, – apsuptą ne daržovių lysvių, bet senų, susivijusiomis šakomis medžių, kurie motiniškai it rankomis apglėbę suteikia paunksmę po jais besidriekiančiai pievai. O aš pati dar visai maža panyru į švelnų, gėlėtą pievos patalą. Čia ir praleisdavau pilnus skaidraus nekantrumo savo vaikystės vasaros pradžios rytus ir vėlyvus tingius vasaros pabaigos vakarus. Mėgau gulėti po medžiais ir pro jų šakas stebėti debesis ir vakaro danguje įsižiebiančias žvaigždes. Vaikiškais pirštukais liesdavau grublėtą žemės kūną ir uosdavau drėgną, salsvą šviežių grybų kvapą. Galima pasakyti, kad mano vaikystę nusako du kvapai – žemės ir grybų.

Toje mano vaikystės pievoje – margoje dieną, o vakarėjančios saulės šviesoje auksinėje – augo įvairiausių grybų. Ko tik joje neišdygdavę – ir lepšių, ir kazlėkų. Rasdavau dar baltų grybų, na, ir įvairiausių „šungrybių“, kurie ypač traukė savo pavidalais ir nenusakomais, nuostabiais, paslaptingais, į nieką nepanašiais kvapais. Kiek save pamenu iš ankstyvos vaikystės, įdomiausia būdavo kiekvieną iš jų apuostyti milijoną kartų ir kartais mažumėlę paragauti, bet matyt nepasitaikė itin nuodingų, nes, kaip matote, vis dar esu čia…

Biogeniniai lakieji organiniai junginiai

Kaip liudija poetas A. Baranauskas, kvapniausia šios žemės lopinėlio vieta yra miškas, šilas, giria. Poetas, žvelgiant pro 21 a. mokslininko laboratorinių tyrimų „langelį“, buvo visiškai teisus. 

20 a. antroje pusėje pasirodė terminas Biogeniniai lakieji organiniai junginiai (Biogenic Volatile Organic Compounds, angliškoje mokslinėje literatūroje dažniausiai naudojama santrumpa BVOCs, liet. BLOJ). Juos 1956 m. identifikavo gruzinų biochemikas Givis Sanadzė, nustatęs, kad esminį biogeninį lakųjį organinį junginį isopreną (statybinį terpenų bloką) skleidžia augalai. 1960 m. olandų mokslininkas Fritzas Wentas gerokai žengtelėjo priekin šioje srityje, iškeldamas hipotezę, kad BLOJ (konkrečiai, kvepiantys terpenai) yra atsakingi už „mėlyną rūką“ virš miškų ir turi milžinišką poveikį aplinkai ir gyviems organizmams, taip pat ir žmogui. Kaip pamatysim iš vėlyvesnių tyrimų, tie BLOJ junginiai lemia oro kokybę, meteorologines sąlygas ir mūsų nuotaiką bei savijautą.

Biogeniniai lakieji organiniai junginiai (BLOJ) yra įvairi organinių junginių grupė, kuriuos dujų pėdsakų pavidalu į atmosferą natūraliai išskiria augalai, gyvūnai, grybai ir mikroorganizmai. Tie dujiniai pėdsakai, daugiausia sudaryti iš kvapnių komponentų: izoprenoidų (izopreno, terpenų) ir oksigenuotų junginių, yra labai svarbūs ne tik augalų savigynai, bet ir kaip komunikacijos priemonė.

Svarbiausi duomenys apie BLOJ. Šaltiniai: daugiausiai jų pagamina medžiai (ąžuolai, eukaliptai) ir kiti augalai, o jų kiekis didėja kylant temperatūrai ir šviečiant saulei. Poveikis atmosferai: BLOJ yra labai reaktyvūs atmosferoje, sąveikauja su teršalais, juos ardo ir sudaro pažemio ozoną bei antrinius organinius aerozolius (AOA), kurie daro poveikį oro kokybei ir, be abejo, jo kvapui.

Pagrindiniai lakieji junginiai yra izoprenas ir terpenai. Jie veikia kaip signalinės molekulės, skatinančios augalų augimą, atsparumą stresui (pvz., karščiui ar šalčiui) ir padeda gintis nuo žolėdžių ar mikroorganizmų. Per metus į atmosferą augalai ir kiti organizmai išsiskiria apie 760 teragramų (760 milijonų tonų) anglies kaip BLOJ (išskyrus metano dujas).

BLOJ šaltiniai atmosferoje skirstomi į antropogeninius (žmogaus veiklos) ir gamtinius, iš kurių maždaug 10-35 % yra susiję su žmogaus veikla, daugiausia pramoniniais teršalais, transportu ir tirpiklių naudojimu; o likę maždaug 65-90 % yra susiję su gamtiniais šaltiniais, daugiausia dirvožemio, vandenyno ir augalų lakiaisiais junginiais. Pagrindinis BLOJ šaltinis yra miškai, sudarantys daugiau nei 70 % biologinių šaltinių išskiriamų junginių.

„Jis prisiminė, kaip tėvas jį laikydavo ant rankų, kai jis buvo vaikas.

– Pažiūrėk!

Ir pro žalius stiklus pasaulis atrodė smaragdinis, samanų ir vasaros mėtų spalvos.“

Ray Bradbury

„Maudynės“ miško kvapuose

Mokslinės studijos nurodo, kad įkvėpus miško lakiųjų organinių junginių, tokių kaip limonenas ir pinenas, atsiranda naudingas antioksidacinis ir priešuždegiminis poveikis kvėpavimo takams, o kai kurie įkvėpti terpenai turi farmakologinį poveikį smegenų funkcijoms. Jie mažina protinį nuovargį, skatina atsipalaidavimą ir gerina kognityvines funkcijas bei nuotaiką. Miško medžių įvairovė gali gerokai lemti konkrečių lakiųjų organinių junginių koncentraciją miško ore, kuri taip pat pasižymi cikliniais paros svyravimais.

Be fiziologinių funkcijų, BLOJ taip pat veikia kaip komunikacijos tarpininkai augalų bendruomenėse ir tarp kitų gyvybės rūšių. Daugybė tyrimų parodė, kad BLOJ yra svarbūs ozono ir antrinių organinių aerozolių (AOA) gamybos pirmtakai, atliekantys lemiamą vaidmenį atmosferos aplinkos kokybei.

Be to, teigiamas psichologinis ir fiziologinis buvimo miške poveikis negali būti priskirtas vien tik BLOJ įkvėpimui, bet yra susijęs su visapusišku ir integruotu penkių pojūčių stimuliavimu, kurį sukelia visa miško aplinka. 

Kitaip tariant, miške įdarbinami visi 5 pojūčiai. Tad galime grįžti prie „Anykščių šilelio“ aprašymo, galime pasinerti į „Miško maudynes“, arba tiesiog galime išeiti pasivaikščioti į mišką ar parką ir atsiverti visiems tiems nuostabiems stimulams, kuriuos mums teikia gamta. 

Kas miške labiausiai kvepia?

Miško kvapas... “Ir teip visa suminša, vėjeliu praskysta, kad nei nosis šių kvapų visų nepažįsta...“ Kaip ir poetui, taip turbūt daugeliui jūsų miško kvapas sunkiai apibūdinamas, bet kiekvieno atmintyje iškylantis kaip kažkas drėgno, kvepiančio žeme, spygliais, samanomis, grybais, pūvančiais lapais... Tai motina gamta, jūs įkvepiate ją į save ir tą akimirką esate viena su žeme.

Miško kvapas yra sudėtingas ir daugiasluoksnis, ypač priklausantis nuo metų laiko, drėgmės kiekio, augmenijos ir kitų organizmų įvairovės, amžiaus... Jame susilieja daugybė aromatų, sukurdami unikalią ir be galo įtraukiančią jutiminę patirtį.

Nepaisant tokios daugiasluoksnės miško kvapų paletės, joje, anot mokslininkų, labiausiai išsiskiria du kvapų profiliai. Tai geosminai ir grybų kvapai.

Geosminas ir petrichoras

Kai palyja lietus, ypač ant sausos žemės, oras prisipildo nenusakomo kvapo – mes jį vadiname žemės, šlapio molio, lietaus, šlapio miško kvapu.

Chemikai, palyginti visai neseniai, maždaug 20 amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, sugalvojo terminą petrichorai. Petrichorai reiškia ichor – plonas, subtilus, silpnas kvapas, kuris kyla nuo akmenų ar uolienų.

Australijos mokslininkai Isabel Joy Bear ir Richardas G. Thomasas žurnale Nature aprašė, kaip tas įstabus žemės po lietaus kvapas susiformuoja. Jie rašo, kad augalai sausuoju periodu išskiria tam tikrus junginius, kuriuos sugeria molėta žemė. Kai pradeda lyti, tos kvapiosios medžiagos pakyla į orą su drėgmės garais, o kartu ore pasklinda ir kitas komponentas – geosminas, aktinobakterijų produktas. (Konkrečiai, Myxobacteria yra atsakinga už žemės, pelėsių kvapą). Taip pat prie šio kvapų mišinio prisideda ir ozono kvapas, jei tuo metu žaibuoja. Ekstrakte rasta sieros dalelių, nes sieros paprastai yra ore. Tie patys mokslininkai nustatė, kad tos medžiagos, kurias išskiria augalai sausros metus, stabdo sėklų dygimą ir daigų augimą. Taip augalai išsaugo savo prieauglį.

2015 m. Masačusetso technologijų institute mokslininkai, naudodami didelio greičio kameras, nufilmavo kaip kvapai iš žemės kyla į orą. Jie tyrė 28 skirtingus paviršius. Lietaus lašui nukritus ant porėto paviršiaus, porose esantis oras susirenka į mažus burbuliukus, kurie pakyla į paviršių ir sukuria aerozolį. Jame yra kvapiosios molekulės, bakterijos, virusai, kurie gyvena dirvožemyje. Kuo lėčiau lyja, tuo daugiau to aerozolio išsiskiria. Tai paaiškina, kodėl petrichorų išsiskiria daugiau po lengvo lietaus.

Žmogaus nosis yra ypač jautri geosminui. Mes galime geosminą aptinkti, jei jo yra 5 dalelės trilijone kitų dalelių. Manoma, kad mums genetiškai labai svarbus lietaus kvapas, kaip išgyvenimo garantas. 

Grybų kvapai

Grybai gali didžiuotis savo nuosava karalyste, kuri driekiasi daugiausiai po žeme. Jie it povandeniniai laivai, kurie retkarčiais iškyla į paviršių, kad dvipusiam ryšiui užmegzti galėtų iškišti savo antenas. Tuo tarpu panirę po žeme jie komunikuoja savo subtilia kalba, it mokslinės fantastikos srities banginiai siunčia ir priima kriptines žinutes ir jų pagalba bendrauja su juos supančia visata.

Ir augalai, ir grybai naudoja lakius cheminius junginius vienas kitam privilioti. Imlios augalų šaknys gamina ištisus debesis lakiųjų junginių, kurie smelkiasi per dirvą ir skatina grybų sporas dygti, o grybienos hifus – sparčiau šakotis ir augti. Grybai savo ruožtu gamina augimo hormonus, kurie taip paveikia šaknis, kad šios išsiskaido į daugybę plunksniškų atšakų. Kaip atsakas į kiekvieno jų paskleistas chemines medžiagas, grybo ir augalo ląstelėmis nuvilnija signalų sekos, kurios aktyvuoja tam tikrus genų rinkinius. Grybai paskleidžia cheminius junginius, kurie slopina augalo imuninę sistemą. Tokiu būdu grybai gali prisigauti iki augalo šaknų ir užmegzti simbiotinius ryšius, kurie yra gyvi ir dinamiški. Grybų guru M. Sheldrake‘as rašo: „Jei galėtumėte savo uodžiamąją gleivinę panardinti į dirvą, pajustumėte grybų hifų ir augalų šaknų sąveiką kaip kažką labai panašaus į džiazo grupės koncertą, per kurį muzikantai klausosi vienas kito, atsako vienas kitam ir sąveikauja realiuoju laiku.“ 

Kaip vėliau sužinojau, grybai yra ypač susiję su kvapais. Jie neturi nosies, užtai visas jų paviršius yra kaip ištįsas uodžiamasis epitelis. Su augalais, gyvūnais ir tarpusavyje jie bendrauja aromatinių medžiagų pagalba. Gal dėl to žemės ir grybų kvapai išliko mano mėgiamiausių kvapų sąraše visą gyvenimą. Tuos kvapus kolekcionuoju, nuolat prie jų grįžtu, naudoju savo kūriniuose. Yra ir kitų mylimų kvapų grupių – dūmų, lelijų... Tačiau žemės, samanų, kerpių, dumblių, grybų kvapai yra mano kūrybos pamatų pamatas. 

Kaip kvepia grybai, regis, žinome. Tačiau ne taip viskas su tais grybų kvapais paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Jeigu paprašyčiau įvardinti, kaip kvepia visų mylimas baravykas – šviežas, o ypač džiovintas, ko gero, susidurtume su tam tikrais keblumais.

Pirmiausiai turbūt pajustume visai ne grybišką juodojo šokolado kvapą. Kvapų klastotojai nesunkiai apgauna klientus, vietoje brangaus baravykų absoliuto parduodami kelis kartus pigesnį kakavos absoliutą, kuris savo ruožtu kvepia ir baravykais. (Mano praktinis patarimas – nepirkite brangių aromatinių medžiagų iš visokių internetinių „vėjų“ pardavėjų.)

Gilindamiesi į baravykų kvapą, toliau pajustume kažką, kas kvepia žeme, samanomis, šaknimis, daržovėmis, dumbliais, jūros kvapu, šienu...

Ir visai nenuostabu, nes grybai yra arti dumblių, samanų, o kerpės apskritai yra grybo ir dumblio simbiozė.

Baravykų absoliutai, rezinoidai, tinktūros priskiriami žemės kvapų aromatinei grupei.

Tačiau grybų, kaip vienų seniausių žemės gyventojų, įvairovė yra labai didelė. Taip pat ir jų kvapų įvairovė yra ne mažesnė.

Kai kurių grybų kvapai yra „malonūs“, turi saldų, netgi vaisišką ar šokolado ir marcipanų aspektą. Kita dalis grybų kvepia aitriai, netgi atstumiančiai. Yra grybų kvapai, kurie priskiriami žemės ir medieniškiems kvapams.

Baravykai, beržo grybas čaga ir kiti valgomieji grybai pasižymi švelniu žemės aromatu su vanilės, muskato ir net cinamono priekvapiais.

Kita didelė grupė – tai umami kvepiantys grybai. Labiausiai turbūt dėl umami virtuvėje žinomos yra šitakės. Tačiau Lietuvos miškuose turime savų umami – trimitėliai, ūmėdės, žaliuokės.

Dalis grybų kvepia aitriai, gailiai ir nemaloniai. Lietuvos miškuose žymiausia iš jų – paprastoji poniabūdė (angl. stinkhorn), o lotyniškai Phallus impudicus, grybų rūšis, žinoma dėl savo itin nemalonaus kvapo ir falinės formos, ypač subrendusio vaisiakūnio. Ji nėra nuodinga ir kai kurie žmonės jas netgi valgo, ypač „kiaušinio“ stadijos, kol jos dar neturi to atgrasaus dvėselienos kvapo. Šiaip poniabūdės yra svarbios ekosistemoje. Nesvarbu, kad kvepia ne itin mielai, yra gleivėtos ir atrodo amoraliai… Jeigu vis dėlto ryšitės rimčiau pauostyti poniabūdę, tai, o stebukle, ji nukvips jazminaičiais, mat tarp jos kvapiųjų junginių yra ne tik dimetildisulfido ir fenolio, bet ir indolo, kuris papuošia jazminaičius, tuberozas, nerolį.

Dar viena grupė grybų kvapų – sierakvapiai. Kai kurie grybai, pavyzdžiui, tie, kuriuose yra 1,8-oktanditiolio, gali atsiduoti siera, česnaku ar mėsa. Vieniems sierakvapių grybų kvapas patinka, kitus nuo jų kvapo pykina.

Ryškų česnako kvapą mūsuose turi juodkotis mažūnis (Marasmius alliaceus). Tik atsargiai! Jis nevalgomas. Česnakais ir svogūnais kvepia guotenės (Hygrocybe). Ne visos guotenių rūšys valgomos.

Daugelis vaisiškai ir saldžiai kvepiančių grybų turi sudėtingą aromatinį profilį. Jie kvepia vaisiais, melionais ir šiek tiek tabaku. Vaisiškai kvepiančių grybų grupei priskiriamos voveraitės. Pauostykite jas šviežias, ką tik nupjautas, greičiausiai užuosite pernokusio persiko kvapą.

Vasaros pabaigoje, rudenį miškuose pasirodo dailūs melsvi grybai – melsvosios tauriabudės. Jos stipriai kvepia anyžiais. Jeigu keliausite mišku ieškodami kvapnių nuotykių, greičiausiai užtiksite grybus raiškiai kvepiančius petitgreinais, bergamotėmis, o perpjovę ant pūvančio rąsto augančią pintį užuosite sėmenų aliejaus kvapą, kuris netrukus pasikeis į stiprų sardinių kvapą. Jokių burtų, gryna chemija teisiai po nosimi...

Paklausus DI, ar Lietuvos miškuose auga patys kvapniausi grybai – trumai, jis atsakė štai taip: manoma, kad Lietuvoje auga 4 rūšys trumų: Tuber aestivum Vitt., Tuber brumale Vitt., Tuber puberulum berk & broom ir Tuber rufum. Na, DI yra DI...

Iš tiesų, sudėtingiausias kvapas yra baltųjų ir juodųjų trumų. Jie subtiliai kvepia žeme, muskusu, umami, šiek tiek mediena. Juodieji trumai turi gana intensyvų česnako (sieros junginiai) ir kepto sūrio kvapą, o baltieji atsiduoda giliu šlapios dirvos, šviežiai suartos žemės ir miško paklotės aromatu. Jų evoliucinis pasiekimas ir yra kvepėti taip ypatingai ir stipriai, kad prasismelktų pro dirvožemio sluoksnį ir nustelbtų visus kitus miško kvapus, ir taip gardžiai, kad pro šalį bėgantis gyvūnas užsinorėtų juos išsikasti iš dirvos ir suėsti. Taip sumaniai, kvapo pagalba trumai pratęsia savo giminę.

Ne kas kitas, o grybai medų perkeičia į midų, vaisių sultis – į vyną, o šie perkeičia mūsų pojūčius. Tad galime tik spekuliuoti ar tai mes keičiame visatą, ar visata keičia mus.

Miško kvapų tyrinėjimų pasaulyje kol kas yra labai mažai. Bet miškais džiaugtis ir juos tyrinėti nuosavais pojūčiais, savomis nosimis niekas netrukdo. 

Saugokime savo miškus, jie yra mūsų tikrieji namai, mokytojai ir prieglobstis.