Mažalapės liepos medynai ir juose gyvenantys vabzdžiai

Artūras Gedminas, Virgilijus Baliuckas, Jūratė Lynikienė, Rita Verbylaitė

(Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras Miškų institutas)

Besilankant pasirinktuose mažalapės liepos medynuose iš karto pajunti skirtumą tarp liepynų ir pušynų ar eglynų mikroklimato. Liepynuose lajos yra gana tankiai susivėrusios, todėl net ir karštomis dienomis jaučiama gaivi vėsuma, žolinės dangos augalų rūšinė įvairovė nėra didelė, šalia esančiuose grioviuose net ir karštą vasarą telkšo vanduo su ten įsikūrusiais įvairiais vandens augalais. Visa tai sukuria puikias sąlygas grybų klestėjimui, žvėrių ir paukščių gausai, bei mažųjų miško gyventojų – vabzdžių vystymuisi.

Liepynai, kaip ir kiti medynai, turi savo subalansuotą ekosistemą, kurioje visi jos elementai užima savo nišas ir vienas su kitu yra susieti tampriais ryšiais. Tai labai gerai atsispindi vabzdžių tarprūšiniuose santykiuose.

Lietuvos mokslų tarybos finansuojamo projekto „Mažalapė liepa (Tillia cordata Mill.) ir su ja susiję vabzdžiai apdulkintojai: įvairovė, gausa ir genetinis monitoringas saugomose teritorijose”, rėmuose mes pabandėme suprasti kokie vabzdžiai gyvena tirtuose liepynuose, ką jie ten veikia, kokią naudą teikia liepoms ir  visai miško ekosistemai? Tyrimas atliktas visose šešiose šiuo metu esančiose mažalapės liepos saugomose teritorijose, t.y.: miško sėkliniuose medynuose, genetiniuose draustiniuose ir valstybiniuose genetiniuose draustiniuose. Sėklinių medynų paskirtis – sėklų gavyba, siekiant išsaugoti jų vertingas savybes naujose medynų kartose. Genetiniai draustiniai, teritorijos, kuriose saugomos genetinę vertę turinčios laukinių augalų ir gyvūnų rūšių populiacijos. Valstybiniai genetiniai draustiniai įsteigti įvairių rūšių miško medžių vertingiausioms populiacijoms išsaugoti jų natūraliose augavietėse (apibrėžimas iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos puslapio).

2023-2024 m. vabzdžių monitoringas buvo atliktas skirtingais metodais. Vabzdžiai buvo viliojami geltona spalva ir šviesa, renkami geltonos spalvos lipniomis gaudyklėmis medžių lajose bei entomologiniu samteliu nuo liepų apatinių šakų. Apibūdinome apie 400 rūšių vabzdžių, priklausančių daugiau nei 15 būrių, gyvenančių liepynuose. Ir tai, matyt, yra tik nedidelė dalis aptiktų ir identifikuotų rūšių liepų medynuose. Kas įdomu, kad su pačia mažalape liepa tiesiogiai trofiniais ryšiais susietų rūšių (maitinasi liepų lapais, žiedais, žieve, mediena ir kt.) buvo tik 20-30 rūšių. Aišku pagrindiniai dominantai buvo vieni iš smulkiausių vabzdžių atstovų - liepiniai amarai ir cikadėlės. Tai yra liepų syvus čiulpiantys vabzdžiai, nors ir smulkūs, tačiau jų reikšmė liepynams yra nepamatuojama. Visų pirma, jie patys yra maistas ne tik kitiems vabzdžiams, bet ir vabzdžialesiams paukščiams. Todėl į liepynus susirenka tokios plėšrios vabzdžių rūšys, kaip: auksaakės, boružės, žiedmusės, blakės ir kt. Tikriausiai teko matyti, kaip vasarą pradeda blizgėti liepų lapai, tai yra amarų išskiriamas lipčius. Jis yra saldus ir labai maistingas, todėl privilioja dar daugiau skirtingų vabzdžių: bitiniai, širšės, musės, parazitiniai plėviasparniai, drugiai ir kt.

Atrodytų, kad jau ir taip daug vabzdžių pamėgo liepynų teikiamus malonumus, bet jos turi dar vieną stiprų vilioklį – tai liepžiedžiai su juose esančiu nektaru. Pražydus liepoms vabzdžių migracijos iš gretimų medynų į liepynus suintensyvėja. Taip liepos prisivilioja vabzdžius apdulkintojus ir tokiu būdu užtikrina sėkmingą sėklų subrandinimą. Jei pasižiūrėtumėte į vabzdžius per mikroskopą, pamatytumėte gausiai apaugusias plaukeliais, šereliais ar žvyneliais tobulas būtybes, kurios norom nenorom apsivelia liepų žiedynų žiedadulkėmis ir tampa žiedadulkių nešiotojais ir tuo pačiu apdulkintojais. Žinoma, kad kertiniai ir patys efektyviausi augalų apdulkintojai yra bitiniai ir kamaniniai. Tačiau šiame procese dalyvauja žymiai daugiau dalyvių, daugybė vabzdžių rūšių, net paukščių ir žinduolių. Pastaruoju metu kyla vis didesnis dėmesys miško ekosistemose gyvenantiems vabzdžiams apdulkintojams, kurių yra ir tarp vabalų, dvisparnių bei ne bitinių plėviasparnių ir kitų būrių. Savo efektyvumu apdulkinimo procese minėti vabzdžiai gal ir neprilygsta bitėms bei kamanėms, tačiau jų svarbus vaidmuo pabrėžiamas Europos mokslininkų. Liepų žydėjimo metu žiedadulkėmis prisisotina oras, jomis pasidengia lapai, žolė, krūmai, samanos, kerpės, grybai na viskas aplinkui. Kadangi mažalapė liepa žydi tik porą savaičių, tai žiedų lankymas nenustoja ir naktį. Čia prisijungia didelė grupė naktinių drugių, mums pavyko aptikti virš 150 rūšių nuostabių drugelių. Tokiu būdu liepos ženkliai padidina entomofaunos įvairovę savo medynuose, o tai leidžia sumažinti miškui kenkiančių vabzdžių masinių pažeidimų protrūkių riziką. Liepa ilgaamžė rūšis. Liepa „Motinėlė“ – viena seniausių liepų Lietuvoje (virš 300 metų), auga vidury Braziūkų kaimo (Zapyškio seniūnija, Kauno rajonas). Daugiausia grynų liepynų auga Marijampolės, Kauno, Biržų, Kaišiadorių, Jurbarko, Prienų rajonuose. Šiuo metu Lietuvoje yra atrinkti 306 liepos rinktiniai medžiai, kurių skiepyti klonai auga sėklinėse plantacijose.

Negalima nepaminėti ir to fakto, kad liepynuose prieglobstį randa ir Lietuvoje retos, ir labai retos vabzdžių rūšys, kurių populiacijos šio tipo medynuose yra pakankamai stabilios. Boružės - Calvia decemguttata, Harmonia quadripunctata, Sospita vigintiguttata; juodvabalis - Neomidia haemorrhoidalis; žygis - Demetrias monostigma; drugiai - Furcula furcula, Leucodonta bicoloria, Apatura iris, Acleris laterana, Arctornis l-nigrum, Stauropus fagi, Callimorpha dominula, Sabra harpagula ir dar virš 10 rūšių.

Taigi mažalapė liepa yra labai vertingas, net ir vienas, medis miško ekosistemoje, o visas liepynas tuo labiau. Todėl vertėtų juos išsaugoti mūsų miškuose, bandyti daugiau jų mišrinti su kitomis medžių rūšimis, ypač medynuose su skurdesne biologine įvairove. Derėtų nepamiršti sekti jau esamų liepynų būklę ir juose tarpstančią gyvūniją, grybus, bei augaliją.