Miškas moka laukti: apie sėklas, pažadintas laiko ir ekstremalių sąlygų

dokt. Milana Šilanskienė, dr. Dorotėja Vaitiekūnaitė

Kol Europoje žiema apgaubia mišką ir aplinka tarytum sustingsta, galima įsivaizduoti, kad medžiai miega. Lapai nukritę, paukščiai nutilę, žemė užšalusi. Tačiau kol šakos ilsisi, visa ateities miškų karta laukia susikaupusi sėklose, kurios pasislėpusios po samanomis, kankorėžiuose arba uždaruose kevaluose, kurie atrodo įprasti, kol neatrandi jų viduje slypinčių stebuklų.

Sėklos yra tyliosios žiemos darbininkės. Jos laukia, keliauja, įvairiais būdais gina save gudriais gamtos sustyguotais triukais. Plačiajame pasaulyje medžiai ištobulino nepaprastus mechanizmus, kad išgyventų gaisrus, šaltį, plėšrūnų atakas, sausras ir dešimtmečius trunkančią nežinomybę. Kai kurios sėklos laukia metų metus, kai kurios laukia liepsnos, kai kurios skrenda, o kai kurios sprogsta. Ir visos jos turi savo istoriją kupiną laukimo ir vilties.

Europos kantrybės meistrai

Europos miškuose kantrybė tampa išlikimo strategija. 

Paprastasis bukas (Fagus sylvatica) - aukščiausias Europoje augantis lapuotis medis, kurio vedami vaisiai yra trikampio formos riešutėliai, augantys dygliuotoje kapsulėje  - goželėje (kapsulė tai tarsi sėklų kupinas indas). Šios sėklos niekur neskuba. Jų kietas apvalkalas sulėtina vandens ir deguonies patekimą į vidų, taip leidžiant sėkloms išlaukti nenuspėjamas žiemas. Šilta gruodžio diena neapgaus buko sėklų – jos liks ramybės būsenoje, iki kol ateis tikrasis pavasaris. Kiekviena sėkla yra tarsi miniatiūrinė apsaugos sistema, pritaikyta prie metų laikų.

Europinis kėnis (Abies alba) taip pat naudojasi kantrybe, yrant kankorėžiams ant šakų palaipsniui išbarstydamas sparnuotas sėklas. Kalnuose žiemos gali būti atšiaurios, todėl lėtas sėklų paskleidimas padidina tikimybę, kad bent dalis jų nusileis saugesnėse vietose ir sudygs.

Ne visos miško sėklos yra mažos. Kai kurios yra stebėtinai didelės ir pasižyminčios išradingomis išlikimo strategijomis.

Tropikų milžinai: ištvermingi miško gyventojai

Legendinė Seišelinė lodoicė (Lodoicea maldivica), vadinama "jūros kokosu”, veda didžiausias sėklas Žemėje, sveriančias apie 10 – 25 kg. Kadangi jūros kokosai tokie sunkūs, jie negali plūduriuoti ar plaukti kaip kokosų sėklos. Būtent todėl jie viską sutelkia į vieną milžinišką, maistinėmis medžiagomis praturtintą paketą, kuris palaiko lėtą, bet pastovų dygimo procesą, dažnai trunkantį kelerius metus. Vaisius subręsta per 6–7 metus, o dar dvejus metus dygsta sėkla.

Šiai kategorijai priklauso ir baobabas (Adansonia rūšys), augantis Afrikos miškuose ir savanose. Jo sėklos yra tarsi mažos skrynios, kurios pakelia gaisrą, sausrą ir išlieka gyvybingos patekusios į gyvūnų (pvz., dramblių) virškinimo sistemą. Tik po kramtymo, braižymo ar dalinio suvirškinimo sėklos apvalkalas atsiveria pakankamai, kad į jį patektų vanduo. Jei bukas yra kantrus, tai baobabas yra tiesiog neįveikiamas.

Yra ir tokių miškų, kuriuos formuoja ugnis.

Sėklos, kurių išlikimui reikalinga ugnis

Šiaurės borealiniuose miškuose Banksinė pušis (Pinus banksiana) išsiugdė vieną iš dramatiškiausių sėklų išlikimo būdų. Jos kankorėžiai yra padengti derva, kuri tirpsta tik esant dideliam karščiui – dažnai per miškų gaisrus. Kai liepsnos užgęsta ir maistinės medžiagos grįžta į pelenais padengtą dirvą, kankorėžiai atsiveria ir išbarsto sėklas. Gaisras tampa pradžia, o ne pabaiga.

Labai panašiai elgiasi ir Viduržemio jūros regione randama Alepo pušis (Pinus halepensis). Ji laukia intensyvios karščio bangos, kad atvertų kankorėžius ir išbarstytų sėklas ant išdegusio dirvožemio, kuriame po gaisro gerokai sumažėja konkurencija ir taip padidėja tikimybė sėkloms sudygti.

Australijoje paplitęs Karališkasis (Eucalyptus regnans) ir daugelis kitų eukaliptų ilgus metus laiko sandariai uždarytas savo kapsules, kurių viduje slepiasi kelis milimetrus siekiančios sėklos. Po gaisro kapsulės atsiveria ir išbarsto milžinišką kiekį sėklų, o tai padidina tikimybę, kad bent dalis sėklų sudygs. Gaisras išvalo pomiškį, grąžina maistines medžiagas į dirvožemį ir suteikia sodinukams retą galimybę augti, kadangi šių sėklų dygimui būtina gausi šviesa.

Ne visi dramatiški sėklų išbarstymo būdai yra susiję su liepsnomis.

Sprogstančios sėklos ir gamtiniai fejerverkai

Amerikoje paplitęs Briaunuotasis sprogainis (Hura crepitans), kurio kamienas išsiskiria iš kitų pasidengimu aštriais spygliais, garsėja savo sprogstamosiomis kapsulėmis. Kai jos išdžiūsta, viduje susidaro įtampa,  kapsulė sprogsta ir iššauna sėklas neįtikėtinu 155 km/h greičiu, kartais net 40 metrų atstumu. Tropiniuose miškuose, kur konkurencija dėl erdvės ir šviesos yra intensyvi, toks sprogstamas pranašumas gali būti lemtingas.

Brazilinis kaučiukmedis (Hevea brasiliensis), geriausiai žinomas dėl latekso, savo sėklų kapsulėse slepia mažą staigmeną. Kai vaisiai išdžiūsta, medingose sienelėse susidaro įtampa, kol – dažnai be įspėjimo – jos sprogdamos suskyla, iššaudamos lygias, margas sėklas iki 15 metrų atstumu. Karštomis popietėmis plantacijų darbininkai girdi šiuos per laukus aidinčius sprogimus, kurie veikia tarsi priminimas, kad sėklos yra prinokusios. Tai kiek tylesnis Briaunuotojo sprogainio pusbrolis ir dar vienas įrodymas, kad netgi pažįstamos miško medžių rūšys gali slėpti netikėtus gamtos stebuklus. 

Kai kurios medžių rūšys pasižymi išskirtinėmis mechaninėmis savybėmis.

Sėklos, pasitelkiančios mechanines gudrybes

Daugelis pušų, pavyzdžiui, Geltonoji pušis (Pinus ponderosa), turi kankorėžius, kurie atsiveria arba užsidaro priklausomai nuo aplinkos drėgmės lygio. Jų žvyneliai juda per higroskopinius (į vandenį reaguojančius) audinius, kurie išsipučia arba susitraukia it maži raumenys. Laikant kankorėžį rankoje galima pajausti, kad jis tarsi gyvas – reaguoja į drėgmę subtiliais spragtelėjimais ir judesiais.

Italinė pušis (Pinus pinea) elgiasi panašiai. Į sausas vidaus patalpas perkeltas kankorėžis gali atsiverti ir vėl užsidaryti po drėgnos nakties, tarsi testuotų aplinką, kad rastų tinkamiausią momentą paskleisti savo sėklas.

Nemaža dalis sėklų naujus miškus randa pasitelkiant vėją ar vandenį.

Sėklos, kurios keliauja toli nuo namų

Eurazijoje, o taip pat ir Lietuvoje paplitusi Paprastoji pušis (Pinus sylvestris) išskiria plonas, sparnuotas sėklas, kurios nešiojamos šalto žiemos vėjo nukeliauja vidutiniškai 50 metrų, tačiau gali nuo motinmedžio nutoli ir per kilometrą. Sniegas suteikia minkštą nusileidimą, o tirpstantis sniegas – drėgną lovą.

Klevas (Acer rūšys), kuris žiemą dažnai lieka nepastebėtas, taip pat naudoja elegantiškas dviejų sparnų sėklas – samaras „sraigtasparnius“, kurie sukasi ore. Lėtas sukimasis suteikia jiems daugiau laiko sugauti šoninius vėjus, kurie padeda jiems nusileisti toli nuo motininio medžio.

Vienas iš didžiausių pasaulio keliautojų - Riešutinė kokospalmė (Cocos nucifera) - taip pat nusipelno paminėjimo. Jos vandeniui atsparios, plūduriuojančios sėklos (kokosai) plaukia per vandenynus, nešdamos viską, ko reikia daigui pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. 

Tam tikros sėklos pranoksta ilgaamžiškumo ribas.

Sėklos, nepavaldžios laiko tėkmei

Viena iš labiausiai stulbinančių istorijų yra susijusi su Datuline palme (Phoenix dactylifera). 2005 m. mokslininkai sudaigino 2000 metų senumo sėklą, rastą Masadoje, Izraelyje. Sėkla išaugo į sveiką palmę — seniausią patvirtintą kada nors išaugintą medžio sėklą. Vėliau iš kitų  rastų sėklų buvo išaugintos palmės, pavadintos „Hannah“ ir „Judith“ vardais, atgaivino išnykusią regiono palmių rūšį.

Tolima praeitis slepia ir kitų staigmenų. 1994 m. botanikai paskelbė atradę Kilniąją volemiją (Wollemia nobilis) užslėptame Australijos kanjone. Atpažįstama tik iš fosilijų ir, tikėtina, buvo išnykusi prieš 65 milijonus metų, ji staiga vėl pasirodė – su kankorėžiais ir sėklomis, nepakitusiomis nuo dinozaurų laikų. Šios atrastos sėklos yra tiesioginės linijos palikuonys, kuri kadaise buvo laikoma visam laikui prarasta. Dabar šio medžio sėklos parduodamos visame pasaulyje, siekiant prisidėti prie rūšies išsaugojimo. 

Grįžtant prie Kalėdų temos: Paprastoji eglė

Po kelionės per ugnį, vandenynus, sprogimus ir tūkstantmečius grįžtame prie populiariausio medžio žiemą: Paprastosios eglės (Picea abies), tradicinės Kalėdinės eglutės Lietuvoje ir didžiojoje  Šiaurės ir Vidurio Europos dalyje.

Po kietais kankorėžio žvyneliais slepiasi tūkstančiai smulkių, sparnuotų sėklų. Vėlyvą žiemą, kai oras tampa sausas, kankorėžiai atsidaro su švelniu traškesiu. Lengvas vėjas gali nunešti sėklas toli nuo motininio medžio – galima sakyti, kad mažos miško viltys skrieja šaltu oru.

Kai mes puošiame eglės šakas lemputėmis ir žaisliukais, miškai tyliai ruošiasi savo šventei.

Po sniegu, kankorėžų viduje, uždarytos kietuose lukštuose ir trapiuose sparneliuose, laukia nesuskaičiuojama daugybė sėklų  su stebinančiomis strategijomis, tobulintomis per milijonus metų.

Jos saugo didžiausią žiemos pažadą: kad nesvarbu, kiek ilgai truks šaltis, gyvybė visada randa kelią sugrįžti.