Miškas nėra žaliava. Pokalbis su naujuoju Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentu Petru Budvyčiu

Lietuvos miškų tema šiandien tapo viena jautriausių viešojoje erdvėje. Diskusijos apie kirtimus, biologinę įvairovę, miškų apsaugą ir miškininkystės ateitį jau seniai peržengė profesinės bendruomenės ribas – jos tapo platesniu visuomenės klausimu. Tokiame kontekste Lietuvos miškininkų sąjungos vairą perima ilgametis miškininkas Petras Budvytis.

Beveik tris dešimtmečius jis dirbo girininku Telšių miškų urėdijoje, aktyviai dalyvavo profesinėje ir visuomeninėje miškininkų veikloje, o šiandien atvirai kalba apie būtinybę grįžti prie atsakingos miškininkystės principų, stiprinti profesinę bendruomenę ir iš naujo susitarti, kokių miškų Lietuva nori ateityje.

Pokalbyje – apie trumparegiškus sprendimus, visuomenės nepasitikėjimą, biologinės įvairovės svarbą ir klausimą, kaip šiandien miškas matomas Lietuvoje.

Pradedate kadenciją laikotarpiu, kai miškų tema Lietuvoje yra ypač jautri. Koks yra jūsų pirmasis jausmas perėmus Lietuvos miškininkų sąjungos prezidento pareigas?

Lietuvos miškininkų sąjungos vadovo pareigos man buvo netikėtos. Tikrai buvo geresnių kandidatų. Deja, kas dėl sveikatos, kas dėl baimės prarasti darbo vietą šių pareigų atsisakė. Sutikęs eiti šias pareigas supratau, kad privalėsiu prisiimti dalį atsakomybės ne tik už dabartines Lietuvos miškų problemas, bet ir už šių miškų ateitį. Manau, pagrindinis visuomenės lūkestis šiuo metu –  atsakingas miškų naudojimas, jų atkūrimo kokybė, apsauga ir priežiūra, miškų plotų didinimas, kartu užtikrinant miškuose gamtinių vertybių išsaugojimą,  biologinės įvairovės gausinimą. To ir sieksiu su kolegų pagalba. Galimybių šiam tikslui pasiekti visada yra, jas tik reikia rasti ir tinkamai panaudoti.

Kokios šiandien yra svarbiausios Lietuvos miškų problemos, kurias reikėtų spręsti pirmiausia?

Pagrindinę problemą šiuo metu matau miškininkystės sektoriaus neribotą taikymąsi prie miško pramonės. Pradedant nuo teisės aktų, reglamentuojančių šia veiklą, reikalavimų ir baigiant darbų atlikimo praktika: kertama neatsižvelgiant nei į orų sąlygas, nei į metų laikus. Sudarytos medienos pateikimo sutartys verčia kirsti visus metus, pamirštant, kad yra medienos sandėliavimo ir saugojimo būdų, leidžiančių ją išlaikyti nepakeitusią savo savybių ir šiltuoju metų laiku. Žinoma, tai reikalauja papildomų išlaidų – esant darbų sezoniškumui, reikės dirbtinai drėkinamų medienos sandėlių, papildomų pervežimų ir t.t., bet tai įmanoma, reikia tik norėti. Pavyzdžių jau yra – Vokietijoje, Austrijoje teko matyti tokius medienos sandėlius. Tačiau nebūtų visuomenės nepasitenkinimo kirtimais paukščių perėjimo metu, didelė dalis miškų nebūtų paversta sunkiosios miško technikos provėžų labirintu. Pavyzdžiui, buvo galima lengvai ir nebrangiai išspręsti visuomenei ir gamtai svarbių miškų Verkių parke tvarkymą, kirtimui naudojant rankines mechanines priemones ir mažąją miško techniką. Tai būtų sumažinę ,,akmenų“ į miškininkų daržą. Miškininkų profesionalumo ir darbo kultūros lygio kėlimas turėtų būti miškininkų garbės reikalas. 

Miškininkų bendruomenė dažnai jaučiasi nesuprasta, o visuomenė – neišgirsta. Nuo ko reikėtų pradėti, siekiant atkurti pasitikėjimą ir tikrą dialogą?

VMU miškininkai vykdo valstybės nustatytą veiklą, Vyriausybės nustatytą kirtimų normą, privalomuosius miškų atkūrimo, priežiūros, apsaugos ir gamtotvarkos darbus. Skirtingai nei privačių miškų savininkai ar privačios miškininkystės įmonės pasirinkimo jie neturi. Visuomenė turi tai suprasti, ir nepasitenkinimą valstybinių miškų naudojimo ir priežiūros politika turi reikšti Lietuvos Prezidentui, Seimui ir Vyriausybei. Pavyzdžiui, pikta ir nenormalu kai visuomeninė organizacija ,,Girių inspekcija“ užsipuola eilinį medkirtės operatorių ar regioninio padalinio vadovą už tai, kad jie atlieka savo pareigas. Tokia kritika turi būti adresuota įstatymų leidėjams ir miškų ūkio politiką formuojančioms valdžios institucijoms, išskyrus atvejus, kai ji pagrįsta tikrais pažeidimais.

Kaip apibūdintumėte Lietuvos miškų ateities viziją? Kas turėtų dalyvauti ją kuriant?

Mano akimis, Lietuvos ateities miškų vizija – pirmiausiai, ekologiškos gyvenamosios aplinkos išsaugojimas, užtikrinant biologinės įvairovės apsaugą, nemažinant šalies miškingumo, ir tik po to –  miško pramonės poreikiai. Manau, kad nėra argumentuoto pagrindo laikyti mišku kirtavietes, miško kelius, kitą miško infrastruktūrą, taip pat želdinius ir žėlinius iki jaunuolynų susiformavimo (10 metų amžiaus). Valstybinius miškus turėtų naudoti ir prižiūrėti savarankiškos ir konkurencingos miškų urėdijos ir jų padaliniai – girininkijos, kuriose dirbtų materialiai motyvuoti miškininkai specialistai, jaučiantys atsakomybę ir esantys šios administruojamos teritorijos šeimininkais. Kuriant Lietuvos miškų ir jų valdymo viziją turėtų dalyvauti visi Lietuvos piliečiai.

Kokius pokyčius matote pačioje miškininkų bendruomenėje? Kas turėtų keistis artimiausiu metu?

Į klausimą apie pokyčius miškininkų bendruomenėje negaliu atsakyti. Galiu tik palyginti situaciją iki valstybinių miškų valdymo reformos ir dabar  –  2017 m. Lietuvos miškininkų sąjungos narių buvo apie 1800, dabar – tik 42. LMS pasipriešinimas miškų reformos vykdymo metu įbaugino tuometinius politikus ir naujus VMU vadovus, kad ji tapo nepageidaujama. Manau, kad turėtų keistis politikų ir vadovų požiūris ne tik į darbuotojus, bet ir į visuomenines organizacijas, argumentuotą kritiką. Kai to nepaisoma, darbo rezultatai blogėja, bendruomenė tampa uždaresnė.

Kokius konkrečius tikslus sau keliate pirmaisiais savo kadencijos metais?

Konkretus tikslas – išsaugoti žurnalą ,,Mūsų girios“, padidinti sąjungos narių skaičių.

Kokius norėtumėte matyti Lietuvos miškus po 10–20 metų?

Manau, reikėtų galvoti ne 10 – 20,  o bent 50 metų į priekį. Pasikartosiu - ekologiškos gyvenamosios aplinkos užtikrinimas, saugant biologinę įvairovę, realus miškingumas bent 30 procentų teritorijos ir tik po to miško pramonės poreikiai. Pastovios urėdijos, girininkijos, kuriose dirba materialiai motyvuoti specialistai jaučiantys atsakomybę, ir esantys šios administruojamos teritorijos šeimininkais. Viziją kuriant turėtų dalyvauti visi Lietuvos piliečiai.

Kaip, jūsų nuomone, šiandien turėtų būti derinami skirtingi miškų tikslai – ekonominiai, ekologiniai ir socialiniai?

Miškų tikslai – pirmiausiai – gamtinių ekosistemų apsauga ir jų gyvybingumo užtikrinimas,  po to - socialinių poreikių užtikrinimas ir tik po to – ekonominiai: nebus tinkamos gyvenamosios aplinkos,  nebus gyventojų, nebus nei socialinių, nei ekonominių tikslų. Paprasta.

Kokią vietą Lietuvos miškų ateityje turėtų užimti jaunoji miškininkų karta? Ar sektorius yra pasiruošęs jų atnešamiems pokyčiams?

Negaliu atsakyti už jaunąją miškininkų kartą – reikėtų klausti jų pačių.  Tačiau pagrindinės miškų ūko srities darbuotojų amžiaus tendencijos: VMU pastaraisiais metais nežymiai didėjo darbuotojų amžiaus vidurkis  nuo 49 metų iki dabartinės 49,9 metų ribos. Apie trečdalį VMU visos įmonės komandos sudaro 46–59 metų amžiaus specialistai, kurių stažas pačioje įmonėje viršija 20 metų.

Kokį vaidmenį, jūsų nuomone, šiandien turėtų atlikti Lietuvos miškininkų sąjunga?

Lietuvos miškininkų sąjunga  turėtų atlikti pagrindinį vienijančio eksperto, profesijos gynėjo ir visuomenės švietėjo vaidmenį, užtikrindama balansą tarp tvarios miškininkystės mokslo, praktikos bei visuomenės lūkesčių. Sąjunga siekia kelti miškininko profesijos įvaizdį visuomenėje, ginti specialistų interesus bei rūpintis, kad aukštąjį išsilavinimą turintys darbuotojai gautų orų atlyginimą.

Ką šiandien dažniausiai neteisingai suprantame kalbėdami apie miškus?

Didžiausias mitas, kurį šiandien dažniausiai neteisingai suprantame, yra tai, kad „ūkinis miško kirtimas yra gamtos naikinimas, o žmogaus neliečiamas miškas visada yra sveikesnis“. Šis požiūris supaprastina labai sudėtingą miško ekosistemą. Ūkinio miško kirtimo šiuolaikinėje miškininkystėje negali būti: visi kirtimai yra specifiniai ir kiekvienas iš jų turi turėti pagrindinį tikslą – sudaryti palankiausias sąlygas kitos, naujos miško kartos atkūrimui. Jei to nėra, sakyčiau, nėra ir miškininkystės.

Petras Budvytis

Kilęs iš Lietuvos miškininko, pedagogo, mokslininko, profesoriaus Juozo Raukčio giminės, buvęs 1988-09-01 – 2017-12-22 (29 metus) Telšių miškų urėdijos Mostaičių girininkijos girininkas. Lietuvos miškininkų sąjungos, girininkų bendrijos Tarybos narys nuo atkūrimo, girininkų bendrijos Tarybos Prezidiumo ilgametis narys, 10 metų buvęs Telšių miškų urėdijos profsąjungos pirmininku, 1991 metų sausio 13 -14 naktį budėjęs prie Seimo, paskatintas LR Aplinkos ministerijos II laipsnio nusipelniusio aplinkosaugininko ženklu, Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos pasižymėjimo ženklu „Už nepriekaištingą tarnybą“, Generalinio urėdo padėkos raštu. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos padėkos raštu už pagalbą gesinant gaisrą Smiltynėje 2006 metais gegužės 4 d., Lietuvos miškininkų sąjungos padėka. Miškų žinyboje išdirbo 35 metus. Dabar dirba privačiame miškų sektoriuje.