Paskutinė Selemono Paltanavičiaus pasaka vaikams - apie grybavimą ir pagarbą miškui

Rengiant rugsėjo mėnesio „Mūsų girios“ numerį, spalio pradžioje mus pasiekė liūdna žinia – į amžinąjį mišką iškeliavo gamtininkas, rašytojas, ilgametis mūsų žurnalo autorius Selemonas Paltanavičius.

Selemonas daugelį metų rašė „Mūsų girioms“, dalijosi savo žiniomis apie gamtą, miško gyventojus ir jų pasaulį. Jis turėjo ypatingą gebėjimą pastebėti tai, pro ką kiti praeina, ir apie gamtą pasakoti taip, kad ji taptų artima, suprantama ir įdomi kiekvienam.

Šiais metais jo kūryba lydėjo ir mažuosius „Mūsų girios“ skaitytojus. Žurnalo vaikų rubrikoje publikavome Selemono pasakas – šiltas, žaismingas istorijas, kuriose per nuotykius, pokalbius ir mažus atradimus vaikai mokėsi pažinti mišką, jo gyventojus ir gamtos dėsnius.

Rugsėjo numeriui Selemonas buvo parengęs dar vieną pasaką – „Apie grybų rinkimą“. Joje vėl sutinkame Domą ir Kastuką, išsiruošusius į savo slaptą grybyną. Kaip ir kitose Selemono istorijose, paprastas nuotykis miške tampa proga kai ko išmokti – šįkart apie atsakingą grybavimą, saiką ir pagarbą gamtai.

Ši pasaka tapo paskutiniuoju Selemono Paltanavičiaus kūriniu, kurį publikuojame „Mūsų giriose“.

Spausdintas rugsėjo numeris skaitytojus pasieks spalio mėnesį, tačiau šia istorija norime pasidalyti jau dabar. Su dėkingumu už daugelį metų trukusią draugystę, už Selemono pasakojimus ir už jo gebėjimą pažadinti smalsumą gamtai tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. 

Apie grybų rinkimą

– Girdėjai? Matei? – Domas Kastukui rodo vaizdus telefone. – Kai kas grybus pintinėmis tempia, o baravykus šimtais skaičiuoja!

– Tai kas... – nesupranta Kastukas. – Tegul sau tempia...

– O aš manau, kad ir mums metas grybauti!

– Kur važiuosime? – klausia Kastukas, nors žino, ką atsakys Domas. Jie juk turi savo slaptą grybyną, iš kurio niekada negrįžta tuščiomis. – Kaip visada?

– Kaip visada... tik tie grybai... nesuprantu, kam jų reikia tokių įvairių ir nepažįstamų? Augtų sau vieni baravykai...

– Ir aš to norėčiau, – Domo mintis Kastukui patinka. – Tada nereikėtų rinktis, ką imti, o ko ne. Nereikėtų galvoti...

Linksmai kalbėdami ir juokaudami, Kastukas su Domu dviračiais ilgai važiavo girios keliu, po to apsižvalgę pasuko į takelį. Takelį išmynė girios žvėrys, žmonės juo nevaikšto. Bet kas ten žino – suras jų pėdas, eis eis ir papuls į slaptą grybyną! Na jau ne.

– Aš savo dviratį nešiu, kad žymių neliktų. – Domas užsikelia dviratį ant peties.

– Aš saviškio nepakelsiu... – Kastukas numoja ranka. – Važiuosiu per samanas, ten žymių nelieka.

Pagaliau! Štai tas eglynas paraistėje, kurį lanko tik žvėrys. Jiems grybai buvę nebuvę, todėl draugai aptinka tikrą grybų parodą. Net dviračių į medžius neatrėmę, jie bėga nuo grybo prie grybo, pjauna kotus, deda į pintines.

– O čia? Kas jis toks? – Domas pritupia prie keisto baltakepusio grybo. – Imti ar ne?

– Baltas? Matyt, geras, nes tik raudoni būna nuodingi. Pavyzdžiui, musmirės... – neužtikrintai sako Kastukas. – Aš jį imčiau...

– O čia?.. o šitas?.. o tas?...

Taip juodu ir grybavo – skubėdami, žvalgydamiesi, ar niekas nesikėsina į jų grybyną. Pintinės buvo jau pilnos, o grybai lyg tyčia visur stypsojo ant savo kotų.

– Gal kitą kartą ateisime... – Kastukas pakėlė savo pintinę – oho, sunki! – Grybai niekur nedings.

– Kaip tai – nedings? – Domas nesiruošė niekur eiti. – Aš savo striukės rankoves surišiu, bus maišas grybams. Kad neprapultų.

Ką darys Kastukas, ir jis surišo savo džemperio rankoves ir į keistą maišą ėmė krauti grybus.

Viskas, pagaliau pilni ir maišai, ir krepšiai, metas namo. Juodu atsargiai žvalgydamiesi išnyra į kelią, stumia dviračius su savo grybų kroviniu. Kai pakelėje susėda pailsėti, greta sustoja miškininko mašina.

– Na, grybautojai, pavargote?

– Nea... – atsišaukia jie, nors iš tikro norėtų pailsėti. – O gal jūs grybus pažįstate? Nes mes čia...

– Gal ne visus iki vieno, – sako dėdė miškininkas. – Bet rodykite...

Jie kartu sėdėjo ant kelio krašto, iš pintinių traukė grybus ir rūšiavo: šitie valgomi, o štai tie... jų geriau neliesti. Tų „neliečiamų“ radosi ne taip mažai.

– Gerai, kad manęs paklausėte, – ruošdamasis važiuoti pasakė miškininkas. – Ar žinote, kokia yra svarbiausia kiekvieno grybautojo taisyklė?

– Na... gal miške nepasiklysti... – bandė spėti Domas.

– Arba... arba... – Kastukas nerado jokio atsakymo.

– Ne, ji kitokia ir visai paprasta: nepažįsti grybo – neimk! Ar prisiminsite?

– Žinoma! – Draugai pamojo nuvažiuojančiam miškininkui ir patys sėdo ant dviračių, nes jų krepšiai gerokai palengvėjo.

Žinok ir prisimink

1. Nepažįsti grybo – neimk ir nesinešk namo!
2. Nepaklysk miške.
3. Rink grybų tiek, kiek reikia. Juk gamtoje jie taip pat reikalingi.
4. Nekūrenk laužų.
5. Nešiukšlink ir rink surastas šiukšles – kitąkart čia lankytis bus maloniau.

Selemonas Paltanavičius