Išvirtusiam senam medžiui – antras gyvenimas

„Mūsų girių“ informacija. Apie senų drevėtų medžių išsaugojimą pasakojo Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos ekspertas Alvydas Gintaras.

Po rugpjūčio audrų Lietuvos gamtos fondas paragino senų, drevėtų išvirtusių medžių savininkus neskubėti jų supjaustyti malkoms. Kai kuriuos tokius medžius galima perkelti ir vėl pastatyti, taip išsaugant retą buveinę vabzdžiams, grybams ir kitiems organizmams. Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos ekspertas Alvydas Gintaras pasakoja, kodėl kartais kelių metrų ilgio senas kamienas vertas sudėtingos kelionės į naują vietą.

Audrai išvertus seną drevėtą medį, pirmas sprendimas dažnai būna gana praktiškas – pašalinti jį iš kiemo, lauko ar kitos vietos, kur trukdo, ir sunaudoti medieną. Gamtininkui tas pats kamienas gali atrodyti visai kitaip. Drevė, trūnijanti mediena, po žieve susiformavusios ertmės ir skirtingos puvimo stadijos yra buveinės organizmams, kurių dalis kitur gyventi beveik neturi kur.

Būtent todėl Lietuvos gamtos fondas po rugpjūčio audrų kreipėsi į gyventojus, kurių valdose išvirto seni drevėti medžiai. Jeigu tokio medžio neįmanoma išsaugoti jo augimo vietoje, kartais galima išsaugoti bent vertingiausią jo kamieno dalį – pervežti ją į tinkamą teritoriją ir pastatyti vertikaliai.

„Vertikalūs drevėti medžiai su ertmėmis yra viena rečiausių ir vertingiausių buveinių formų Lietuvoje, kurias šiandien galime sutikti“, – sako Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos ekspertas Alvydas Gintaras.

Svarbi ne vien negyva mediena

Negyvos medienos Lietuvos miškuose paliekama vis daugiau, tačiau, pasak A. Gintaro, biologinei įvairovei svarbus ne vien jos kiekis. Reikšmę turi jos formų ir irimo stadijų įvairovė.

Neseniai nukritęs medis su žieve yra viena buveinė. Vėliau žievė nukrenta, mediena minkštėja, trūnija ir ilgainiui suyra beveik visiškai. Kiekviename etape ja naudojasi skirtingi organizmai. Panašiai skiriasi gulintis ir stovintis negyvas medis – jų drėgmė, temperatūra, apšvietimas ir kitos mikroklimato sąlygos nėra vienodos.

„Kuo didesnė tokių buveinių įvairovė, tuo atsparesnė pati ekosistema“, – aiškina A. Gintaras.

Ypač retos tampa ilgai stovinčių senų drevėtų medžių buveinės. Joms susiformuoti reikia dešimtmečių, o vertingiausioms ir kelių šimtmečių. Seno medžio drevėje per ilgą laiką susikaupia trūnėsiai, susiformuoja specifinis mikroklimatas, apsigyvena tarpusavyje susijusios rūšys. Naujo tokio medžio greitai „užauginti“ neįmanoma.

Todėl pirmasis gamtosaugininkų pasirinkimas visada būtų kuo ilgiau išsaugoti seną medį stovintį. Kartais jo gyvenimą galima pratęsti genint dalį šakų, sutvirtinant ar kitais arboristiniais būdais sumažinant lūžimo pavojų, atstatyti arba pagerinti dirvožemį esantį polajyje. Tačiau kada nors medis vis tiek nuvirs. Tuomet svarbu, kas nutiks jo sukurtai buveinei.

Auksavabalis – matomas daug didesnės bendrijos ženklas

Lietuvos gamtos fondas senų medžių buveinių išsaugojimu rūpinasi vykdydamas LIFE projektą. Viena iš tikslinių rūšių – niūriaspalvis auksavabalis, gyvenantis senų drevėtų medžių ertmėse.

Niūriaspalvis auksavabalis yra indikatorinė ir skėtinė rūšis, todėl A. Gintaras jį vadina savotišku tokių buveinių ambasadoriumi. Patį vabalą ir jo veiklos požymius specialistams palyginti nesunku aptikti, tačiau toje pačioje buveinėje gyvena daug kitų, kur kas sunkiau pastebimų organizmų – nuo smulkių bestuburių iki grybų. Kai kurios rūšys matomos tik tam tikru metu, todėl vienkartinė medžio apžiūra toli gražu neatskleidžia visos jame esančios gyvybės.

Problema atsiranda tuomet, kai tam tikroje teritorijoje vienu metu prarandama daug senų drevėtų medžių. Juose gyvenančioms rūšims reikia kito tinkamo medžio pakankamai arti, tačiau tokios buveinės kraštovaizdyje išsidėsčiusios retai.

„Jeigu vienu metu išverčia labai daug vertingų medžių, rūšims, kurios gyvena specifinėse buveinėse, gali nebelikti kur persikelti“, – sako A. Gintaras.

Dėl to gamtosaugoje svarbus buveinių tęstinumas: skirtingo amžiaus ir būklės medžiai turi palaipsniui pakeisti vieni kitus. Drevėtam medžiui išvirtus anksčiau, nei netoliese atsirado jį galinti pakeisti buveinė, susidaro tarpas, kurį kai kurioms retoms rūšims gali būti sunku įveikti.

Kodėl išvirtęs medis vėl pastatomas?

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keista išverstą kelių metrų kamieną gabenti į kitą vietą ir ten vėl statyti. Juk gulėdamas jis taip pat taptų negyvos medienos buveine.

A. Gintaras sutinka – jeigu medį galima palikti ten, kur jis nuvirto, tai dažnai yra geras sprendimas. Tačiau vertikaliai stovėjęs drevėtas kamienas gulėdamas ima keistis. Pasikeičia jo drėgmės ir temperatūros režimas, drevės padėtis, į ją patenkantis vanduo ir saulės kiekis. Kartu keičiasi sąlygos organizmams, kurie buvo prisitaikę prie stovinčio medžio.

Pastatant išvirtusį kamieną siekiama bent kurį laiką išlaikyti panašesnes mikroklimato sąlygas.

Tokia priemonė nėra vien Lietuvos gamtos fondo sumanymas. Panašių sprendimų anksčiau imtasi ir kitose Europos šalyse. Kai kur statomi iš senų medžių dalių suformuoti kamienai, kitur kuriamos dirbtinės drevėtų medžių buveinės. Jos tikro seno medžio nepakeičia, tačiau gali tapti laikina buveine ten, kur tinkamų natūralių struktūrų labai trūksta. 

„Jeigu medis gali likti gulėti ir jo niekas nesupjaustys malkoms, jis puikiai tarnaus kaip buveinė ir gulėdamas. Bet dar didesnę vertę gali turėti stovėdamas, kai išlieka mikroklimatinės sąlygos, panašesnės į tas, kurios buvo jam augant“, – pasakoja A. Gintaras.

Trakų rajone išsaugotas daugiau kaip 1,2 m skersmens liepos kamienas

Vieną tokį atvejį Lietuvos gamtos fondas jau turi Trakų rajone. Specialistai buvo aptikę seną, stambią, drevėtą liepą ir planavo jos išsaugojimo darbus. Sugrįžus po kurio laiko medis jau buvo išvirtęs.

Liepa buvo smarkiai paveikta Kretzschmaria deusta, lietuviškai žinoma kaip paprastoji padegėlė (arba degsnė) grybo, todėl jos kaip gyvo stovinčio medžio išsaugoti nebebuvo galimybių. Tačiau pats kamienas tebebuvo vertinga buveinė. Žemės savininkas sutiko, kad jis būtų perkeltas į kitą vietą tame pačiame jo sklype.

Darbas nebuvo paprastas. Išsaugota maždaug 3–4 metrų ilgio kamieno dalis, kurios skersmuo apie 120 cm. Nors medis buvo drevėtas, tokio dydžio liepos kamienui pakelti prireikė traktoriaus ir patyrusių specialistų pagalbos.

Naujoje vietoje kamienas pastatytas vertikaliai ir sutvirtintas metaline konstrukcija. Minkštėjanti liepos mediena ilgainiui smegs ir irs, todėl konstrukcija turi neleisti kamienui netikėtai nuvirsti ir sukelti pavojų žmonėms. Trūnėsiai, kurie jau buvo susidarę drevėje, palikti, dalis jų papildyta.

A. Gintaro vertinimu, taip pastatytas kamienas gali išlikti dešimtmečius. Per tą laiką aplinkui esantys medžiai taip pat sens, juose formuosis naujos drevės ir kitos senam medžiui būdingos struktūros.

Ąžuoluose išliko auksavabaliai

Dar vienas Lietuvos gamtos fondo bandymas pradėtas dar 2019 metais. Iš saugomo miško buvo nukirsti drevėti ąžuolai, o dalyje kamienų aptikta griežtai saugomo niūriaspalvio auksavabalio lervų.

Savininkas sutiko tokius rąstus neatlygintinai perduoti gamtosaugininkams. Jie buvo perkelti į Verkių regioninį parką ir pastatyti vertikaliai ir sutvirtinti dėl saugumo.

Pirmąjį sezoną rezultatai nebuvo aiškūs. Specialistai neatmeta, kad dalį vabzdžių galėjo paveikti pats medžio nukirtimas, transportavimas ir pastatymas. Tačiau kitais metais prie perkeltų kamienų jau aptikta nemažai šių auksavabalių.

„Kitais metais tikrai turėjome ganėtinai gausiai tų vabalų. Džiaugiamės, nes priešingu atveju tie ąžuolai būtų buvę supjauti į lentas kartu su visais griežtai saugomais vabalais“, – prisimena A. Gintaras.

Šie ąžuolų kamienai Verkiuose tebestovi ir šiandien. Ąžuolo mediena yra patvari, todėl, A. Gintaro vertinimu, tokia buveinė gali išlikti dar ilgai. Kadangi vieta gausiai lankoma, kamienai buvo sutvirtinti ypač patikimai – šiuo atveju žmonių saugumas nulėmė ir pačios konstrukcijos sprendimą.

Tinka ne kiekvienas audros išverstas medis

Po rugpjūčio audrų Lietuvos gamtos fondas sulaukė gyventojų pasiūlymų, tačiau tinkamų medžių nėra daug.

Dažna problema – medis gana dažnai lūžta būtent per drevę. Vertingiausia jo dalis lieka kelme, o nulūžusioje viršutinėje kamieno dalyje ertmės beveik nebėra. Tokio kamieno perkėlimas ne visada prasmingas, nes norint atkurti tinkamą buveinę tektų ją dirbtinai formuoti, o darbai taptų sudėtingi ir brangūs.

Tokiais atvejais fondo specialistai savininkus ragina, jeigu tik įmanoma, išsaugoti bent vietoje likusią seno medžio dalį.

„Jeigu tas kelmas nesipainioja, įkalbiname jį palikti. Senas medis yra gyvas, brandus, senstantis, o paskui lieka kelmas – tai natūrali jo gyvenimo dalis. Ir tokiame kelme gyvybės dar labai daug“, – pasakoja A. Gintaras.

Perkėlimas prasmingesnis tada, kai išsaugoma didelė drevėto kamieno dalis, tačiau jos negalima palikti pirminėje vietoje – pavyzdžiui, medis išvirto intensyviai dirbamame lauke, gyvenamojoje teritorijoje ar kitoje vietoje, kur jį vis tiek reikėtų pašalinti.

Kreiptis galima ir ne po audros

Rugpjūčio audros tapo proga plačiau papasakoti apie galimybę išsaugoti tokius medžius, tačiau Lietuvos gamtos fondo iniciatyva nėra vienkartinė akcija. Į fondą galima kreiptis ir kitu metu, radus išvirtusį ar dėl kitų priežasčių pašalinti numatytą seną drevėtą medį.

Specialistai pirmiausia įvertina, ar jį prasminga perkelti. Kartais geriausias sprendimas bus medį palikti ten, kur jis išvirto, kitais atvejais – išsaugoti stovintį kelmą ar kitą vertingą jo dalį. Tinkamas drevėtas kamienas gali būti pervežtas į teritoriją, kurioje tokių buveinių labiausiai trūksta.

A. Gintaras tikisi, kad apie tokią galimybę sužinos daugiau senų medžių savininkų. Kiekvieno seno medžio perkėlimas reikalauja technikos, žmonių, laiko ir lėšų, todėl jis nėra sprendimas, kurį galima taikyti visiems vėjavartų medžiams. Vertingiausias pasirinkimas, kai sąlygos leidžia, išlieka seno medžio išsaugojimas jo augimo vietoje.

Senų drevėtų medžių atveju svarbus ir laikas. Nauja tokio lygio buveinė nesusiformuoja per kelerius metus. Kol jaunesni medžiai pasens, atsiras drevių, susikaups trūnėsių ir juose galės įsikurti specializuotos rūšys, gali praeiti dešimtmečiai ar šimtmečiai. Išsaugotas senas kamienas padeda išlaikyti buveinę per šį laikotarpį.

O po didelių audrų svarbus ir mastas. A. Gintaras pastebi, kad gamtininkams negyva mediena yra vertinga, tačiau kai vienu metu dideliame plote išverčiama didžioji dalis medžių, prarandama ir anksčiau ten buvusių sąlygų įvairovė. Ekosistemai palankesnis įvairaus amžiaus, skirtingos būklės ir skirtingose irimo stadijose esančių medžių tęstinumas.

Norite daugiau sužinoti apie Lietuvos miškus, miškininkystę ir gamtą? Prenumeruokite žurnalą „Mūsų girios“.