Tarsi žaibas iš giedro dangaus

Tomas Baravykas, gamtininkas

Pavasaris pelėdoms – didelių rūpesčių ir išbandymų metas. Tačiau gegužės pabaigoje, kai kurioms pelėdų rūšims vargai jau eina į pabaigą. Jų jaunikliai jau palieka gimtus uoksus ar inkilus ir mokosi gyventi savarankiškai. Skraidyti dar negalintys pelėdžiukai, stengiasi užsiropšti ant medžio šakų ir taip bent kažkiek apsisaugoti nuo priešų. Mažylius vis dar maitina, prižiūri ir saugo jų tėvai. Uralinės pelėdos labai agresyviai gina savo jauniklius ir be jokių skrupulų puola visus kas tik artinasi prie jauniklių. Ne kartą teko stebėti, kaip uralinė pelėda puola kiaunę ar net ornitologus norinčius sužieduoti pelėdžiukus. Tačiau vieną kartą, stebint vilkus, teko matyti vilkiuko ir pelėdžiuko akistatą. Kuo baigėsi šis susitikimas ir kviečiu paskaityti.

Vilkė guli priešais olą, o mažyliai, kaip visada, užsiima savo rimtais reikalais – žaidžia. Pajuodę kailio kamuoliukai išdarinėja tokius viražus, tarsi būtų ne vilkai, o voverės. Kirtimo pakraščiu lekia Pilkis, kažką nešinas nasruose. Atbėgą prie jauniklių ir priešais juos numeta dar gyvą kiškį. Vilkas pasitraukia toliau ir stebi jauniklius. Šie kaip mat susidomi. Vilkiukai žino, kad po kailiu slepiasi maistas, bet kodėl šis kailis juda. Vienas mažylis išdrįsta prieiti arčiau. Kiškis jau sužeistas, tačiau dar stipriai moja kojomis. Vilkiukas sėlina prie grobio ir bando jį pauostyti. Vos prikišus nosį, kiškis spiria mažyliui, šis cypdamas neria į olą. Kiti viską stebėję jaunikliai sutrinka. Žiūri akis įsmeigę į tėvo atvilktą auką ir nesupranta kas dedasi. Prieina Pilkis sukanda zuikio koją taip - nelaimėlis surėkia ir pasirodo kraujas. Mažyliai dar labiau susidomi, iš olos išneria spyrį gavęs vilkiukas ir puola kiškį. Paskui jį pasileidžia ir kiti du. Prasideda kiškio ir vilkiukų mirtini žaidimai. Kas bus nugalėtojas, spėlioti nereikia. Netrukus mažyliai suprato, kad šis judantis kailis kvepiantis maistu ir yra maistas. Nelygi kova tęsėsi gana ilgai ir baigėsi pilnais vilkiukų skrandžiais. Kai kiškio neliko, mažyliai dar ilgai uostinėjo žemę, sukosi ratu – ieškojo dar. Pilkis tikriausiai buvo patenkintas: jo mažyliai išmoko pamoką – maisto niekas neparūpins visą gyvenimą, jo reikės prasimanyti patiems. O man ir vėl ramybės neduoda klausimai: iš kur suaugę vilkai žino, kada jauniklius žindyti, kada atryta mėsa, kada mėsa su kailiu, o kada atnešti gyvą auką? Kodėl Pilkis netempia gyvos aukos tik ką gimusiems jaunikliams? Kodėl jis tai daro tik dabar? Iš kur jis žino, kad jauniklius reikia maitinti tam tikra tvarka: atryta mėsa, mėsa, mėsa su kailiu ir gyvu grobiu? Ar tai perduodama iš kartos į kartą, ar tai yra išmokstama? Tokiu atveju, vilkas turi gyventi bendruomenėje ir mokintis iš savo senelių perimti gyvenimo patirtį. Kaip ir žmogus prieš kelis šimtmečius, kuomet neturėjome knygų, televizorių ir kitų informacijos šaltinių. O kas atsitinka jei vilkų šeima yra išardoma, ypač kai šeima netenka savo vyriausiųjų – turinčių didžiausią patirtį vilkų? Tuomet dar nenutuokiau, kad atsakymus į šiuos klausimus sužinosiu stebėdamas šią, dabar laimingą, vilkų šeimą. Sėdėdamas medyje ir stebėdamas laimingus vilkus, galėjau remtis tik literatūra. Tačiau vilkų stebėjimai, dažniausiai, atliekami zoologijos soduose, dideliuose aptvaruose, o tai nėra vilkams, natūrali aplinka.

Tūnodamas slėptuvėje tarsi per televizorių stebiu vilkų šeimos gyvenimą. Vilkė, Pilkis ir jų jaunikliai. Visi jie atrodo toki ramūs, laimingi. Gyvena savo vilkišką gyvenimą. Aš stebiu juos ir viską užsirašinėju. Akimirkomis tiesiog stebiu tai kas vyksta, mintimis pasineriu į jų žaidimus, į jų rūpesčius, į  jų kasdienybę, tokią panašią į mūsų, žmonių, gyvenimą - pirmi susitikimai, draugystė, vaikai, jų priežiūra ir auklėjimas. Visi vilkai atrodo laimingi. Jaunikliai, kartais jau ir vieni namuose pabūna. Vilkė su Pilkiu išeina medžioti drauge. Visai šeimynai reikia nemažai maisto. Grįžę tėvai, jau atneša ir gyvo maisto ir atryja. Vilkiukų motina kas kart, kai tik grįžta su maistu, nepriėjus guolio užkaukia. Būdama  prie jauniklių ji kaukia minkštai ir labai švelniai: jūūūūūūūū – ooooooo – ūūūū - vau vau. Toks jos balsas, jaunikliams, reiškia „ateikit, parnešiau ėsti“. Motinos kvietimas visą laiką trunka apytiksliai dvidešimt sekundžių. Gal ji turi laikrodį...

Kitom situacijom, vilkės kaukimas būna visiškai kitoks. Jis trunka  ilgiau arba trumpiau.  Pakanka jai tik paploninti balsą ir šiek tiek agresyviau užkaukti - vilkiukai bėga slėptis. Tai pavojaus balsas. Kuomet jauna vilkė ieškosi sau partnerio, ji dainuoja dar kitaip. Kaukti ji pradeda gailiai, storesnis balsas pereina į plonesnį, tada vėl suplonėja. Atrodo, kad vilkė verkia, ar kažko prašo. Vienišas, ligotas ar artimo netekęs vilkas, kaukia dar kitaip. Net ir žmogaus ausis, išgirdusį šį balsą, supranta, kad kažkas negerai. Toks vilkas tarsi mikčiodamas rauda, užkaukia, tada pradeda dejuoti, vėl kaukia. Šis pagalbos ar ilgesio balsas neturi jokios tvarkos. Ar vilkas būna taip susijaudinęs, kad negali išdainuoti natos? Esu tai girdėjęs ir žmonių pasaulyje...  Vilkams kaukimas  - kaip žmonėms kalba ir dainavimas. Taip jie išreiškia  emocijas, apibūdina įvairias situacijas, sustiprina tarpusavio ryšį.

 Vilkei pakvietus mažylius ėsti, visi jie susispiečia prie poilsio akmens ir nenustygdami vietoje trypčioja, stumdo vienas kitą, vizgina uodegomis – laukia maisto. Vienas iš jų, akivaizdžiai, yra jauniklių vadas. Jis visuomet yra pirmas, prasimano  visokiausių žaidimų ir gudrybių. Paskui šį vilkiuką, kurį vadinu Pipiru, visada lekia kiti jaunikliai. Jis pirmas išgirsta motiną, pirmas atbėga prie maisto ir jį ėda, pirmas pajunta pavojų. Ar tai būsimo vadovaujančio, šeimai vilko savybės? Tarp visų vilkiukų yra ir vienas perdėtai ramus ir tingus jauniklis.  Jis net žaidžia tingiai, visuomet prieš kąsdamas  broliui, tarsi pagalvoja, ar to reikia, o kam? Pilkiui ar vilkei atsigulus pailsėti, jis visuomet prieina ir švelniai laižo jiems snukį, glaustosi, lenda po letenomis. Suaugę vilkai, akivaizdžiai, nurimsta. Ar tai šeimos auklės savybes turintis vilkiukas? Gal ir taip, tačiau mokslininkai yra pastebėję, kad vilkų šeimoje, vadovaujantis vilkas niekuomet nebūna agresyvus. Perdėtai agresyvūs vilkai, dažniau yra išvejami iš šeimos, nei tampa vadovaujančiais.

Iš toli vilkiukai panašūs į mažus žemės grumstelius, bet jau parodo savo charakterį.  Likę vieni pilkučiai vis dažniau nuklysta toliau nuo gimto guolio. Nusileidžia uolomis prie upelio, atsigerti vandens. Eidami link vandens, vilkiukai, užtrunka kelias valandas. Nors iki vandens – apie keli šimtai metrų. Jaunikliai atidžiai apžiūrinėja kiekvieną plyšį uolose, lenda tarp akmenų, ištyrinėja kiekvieną, juos sudominusį daiktą. Kartais matau kaip jie gaudo kažkokius gyvūnus, tikriausiai pelėnus. Su jais žaidžia ir galiausiai praryja. Jei ko nors išsigąsta, strimgalviais lekia į savo guolį. Toks natūralus ir atrodo nerūpestingas vilkų šeimos gyvenimas.

Vieną popietę, vilkiukams išsiruošus atsigerti, nežinia iš kur, ant jų tako atsirado uralinės pelėdos jauniklis. Žinojau, kad šiame miške gyvena šie paukščiai, tačiau nežinojau, kad netoliese yra jų lizdas. Vilkiukams tai buvo tikras gyvenimo išbandymas ir siaubas. Kaip visuomet jie lėkė tiesiai per aplinkui prie upelio. Ir štai ant tako, pūpso kažkoks nematytas kailinis padaras, su didelėm išverstom akim. Pipiras pirmas šoko į kovą su nematytu padaru. Tačiau pelėdžiukas pasipūtė, pasidarė beveik vieno dydžio su vilkiukais. Pipiras šoko atgal. Vilkiukai apstojo ratu pelėdžiuką ir tai vienas, tai kitas bandė savo laimę - pauostyti pelėdos vaiką. Šis sukdamasis ratu, trakšėdamas snapu ir pypsėdamas, mėgino įbauginti vilkus. Pipiras vis rodė iniciatyvą ir bandė pastverti pelėdžiuką. Staiga nuaidėjo uralinės pelėdos patelės pavojaus balsą. Dabar tau bus  šakės, vos spėjau pagalvoti, stebėdamas Pipiro žygius, kaip kelis kartus riktelėjusi tarsi žaibas iš giedro dangaus žiebė pelėda Pipirui nagais ir sparnais. Šis net cyptelėti nesuspėjęs nusirito kūliais prie upelio. Kiti vilkiukai, kaip pelės, išsilakstė į šalis. Po siaubingo nuotykio, vilkiukai susirinko į būrį ir patraukė link savo olos. Tačiau dabar, tupintį ant tako pelėdžiuką, šnairuodami  į jo pusę, vilkiukai aplenkė dideliu lanku. Pipiras akivaizdžiai nukentėjo nuo pelėdos -  galvą laikė šiek tiek pakreipęs į šoną, ausis nulinkusi, tikriausiai kraujavo. Neblogą smūgį gavo, bet tikiuosi, kad jam viskas bus gerai ir daugiau niekuomet nemėgins paragauti pelėdos vaiko. Kaip stipriai smūgiuoja uralinė pelėda, puikiai žinau – teko patirti. Tai buvo pamoka, kurią vilkiukai patyrė savo kailiu. Ateityje jie, tikriausiai, niekada nelies išverstakio pelėdos vaiko. O štai gyvačių vilkai niekada neliečia, tai yra įgimta.

Knyga „Sutemų šaukliai“. Tomas Baravykas.

Ši knyga – tai gyvas gamtos dienoraštis, pasakojantis apie akistatą su vilkais ir pelėdomis. Leidinio autorius Tomas Baravykas jau 16 metų gyvena Švedijoje ir tyrinėja šiuos ne paprastai įdomius gyvūnus, jų gyvenimą ir dažnai liūdnus likimus. Sekdamas vilkų pėdsakais ar ieškodamas retų rūšių pelėdų autorius ne kartą yra pakliuvęs į keblią ar net gyvybei pavojų keliančią padėtį. Na, o jūs, versdami puslapį po puslapio, galėsite kartu su autoriumi keliauti gūdžiais vilkų takais ir tyliais vakarais stebėti pelėdas.