Uosis dviejų invazinių grėsmių akivaizdoje: kodėl svarbu veikti dabar

Diana Marčiulynienė, Alfas Pliūra

2026 m. vasarą smaragdinis blizgiavabalis Agrilus planipennis – vienas pavojingiausių uosių kenkėjų pasaulyje – pirmą kartą oficialiai patvirtintas Europos Sąjungoje. Birželį jis aptiktas rytinėje Vengrijoje, o liepą apie kenkėją pranešta ir rytinėje Slovakijoje, netoli sienų su Ukraina ir Vengrija. Lietuvai, kurios uosynus jau tris dešimtmečius alina invazinio grybinio patogeno Hymenoscyphus fraxineus sukelta uosių džiūtis, tai svarbus signalas: kol naujoji grėsmė dar nepasiekė mūsų šalies, būtina ne tik stiprinti pasirengimą jos invazijai, bet ir nuosekliai tęsti paprastojo uosio išsaugojimo darbus.

Dar prieš kelis dešimtmečius paprastasis uosis buvo svarbi ir vertinama Lietuvos miškų bei kraštovaizdžio dalis, o derlingose ir drėgnesnėse augavietėse formavo reikšmingus medynų plotus. Uosis yra svarbus lapuotis tiek ekonominiu, tiek ekologiniu požiūriu. Jį vis dar galima sutikti derlinguose, drėgnesniuose miškuose, upių slėniuose, pakelėse ir sodybose, tačiau gerokai rečiau nei anksčiau. Miškininkystėje uosis užėmė gana svarbią vietą, uosynai buvo puoselėjami, intensyviai naudojami, veisiami želdiniai – ypač drėgnesnėse našiose augavietėse. Tvirta ir elastinga jo mediena vertinama baldų, parketo, įrankių, sporto inventoriaus ir kitų ilgaamžių gaminių gamyboje.

Tačiau uosio reikšmė gerokai didesnė nei vien jo mediena. Jis kuria savitas buveines ir gyvenimo sąlygas daugybei kitų organizmų. Su jo žieve, lapais, mediena, drevėmis, šaknimis ir laja susijusios įvairios kerpių, samanų, grybų, vabzdžių, paukščių ir kitų gyvūnų rūšys. Tai atskleidė ir LAMMC vykdytas LMT finansuotas projektas „Įžvalgos į ateities miškus: klimato kaitos ir ligų iššūkiai bei galimos priemonės miško ekosistemų biologinės įvairovės išsaugojimui ir darniam funkcionavimui“. Atsikuriančiuose Lietuvos uosynuose iš palyginti sveikų medžių lapų ir ūglių buvo išskirti 59 grybų taksonai, o laboratoriniai tyrimai parodė, kad kai kurie iš jų gana stipriai slopino uosių džiūties sukėlėjo augimą. Tai atskleidžia ne tik su uosiu susijusių mikroorganizmų įvairovę, bet ir galimą jų reikšmę medžio sveikatai. Jungtinėje Karalystėje atlikti tyrimai parodė, kad uosiu kaip buveine ar maisto šaltiniu naudojasi 955 organizmų rūšys. Iš jų 45 laikomos visiškai priklausomomis nuo uosio, o dar 62 – labai stipriai su juo susijusiomis. Švedijoje nustatytos 483 su uosiu susijusios rūšys, o 115 jų dėl uosio nykimo gali kilti didelė regioninio išnykimo rizika.

Šie skaičiai aiškiai parodo, kad praradę uosį prarastume ne tik vieną medžių rūšį ar vertingą medienos išteklių – kartu sunyktų savitos buveinės, su uosiu susijusios rūšys ir visas ekologinių ryšių tinklas. Todėl uosio nykimas yra ne tik Lietuvos ar Europos praktinės miškininkystės problema, bet ir platesnis biologinės įvairovės, genetinių išteklių išsaugojimo ir miškų atsparumo klausimas.

Uosynų plotas Lietuvoje per pastaruosius kelis dešimtmečius sumažėjo daugiau kaip penkis kartus. Valstybinės miškų tarnybos 2026 m. sausio 1 d. duomenimis, uosynų Lietuvoje beliko apie 10 tūkst. hektarų, arba kiek mažiau nei 0,5 proc. viso šalies medynų ploto. Naujo kenkėjo galima invazija verčia dar kartą pažvelgti į tai, kokią rūšies būklę turime šiandien, kokia patirtis ir žinios jau sukauptos ir ko reikėtų, kad uosis išliktų Lietuvos miškų dalimi.

Pirmoji invazija pakeitė Lietuvos ir Europos miškus

Paprastojo uosio džiūtį sukelia invazinis grybinis patogenas H. fraxineus. Patogenas kilęs iš Rytų Azijos, kur vietinės uosių rūšys su šiuo organizmu ilgą laiką evoliucionavo ir paprastai nepatiria tokios žalos kaip paprastasis uosis Europoje. Paprastasis uosis neturi bendros evoliucinės istorijos su šiuo patogenu, todėl tapo jam jautriu šeimininku.

Grybas pirmiausia užkrečia uosio lapus, o iš jų venomis plinta į lapkočius, ūglius ir šakas. Ant pažeistų audinių susidaro nekrozės, ima džiūti ūgliai, retėja laja. Prie pagrindinio ligos sukėlėjo neretai prisideda šaknų ir kamieno puvinius sukeliantys antriniai grybai, pavyzdžiui, miškininkams gerai pažįstamas kelmutis. Dėl to medis gali ne tik nudžiūti, bet ir prarasti mechaninį stabilumą bei išvirsti.

Lietuva buvo viena pirmųjų Europos valstybių, kuriose pastebėtas masinis uosių džiūvimas. Jo pradžia mūsų šalyje siejama su praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduriu, maždaug 1996 metais. Valstybinės miškų tarnybos archyvuose galima rasti 1997 m. nuotraukų, kuriose specialistai stovi prie visiškai nudžiūvusių uosynų. Tuo metu tikroji reiškinio priežastis dar nebuvo žinoma, o pats ligos sukėlėjas moksliškai aprašytas tik gerokai vėliau. Todėl šiandien galime tik svarstyti, ar išlikusios nuotraukos mena gerokai ankstesnį patogeno buvimą Lietuvos medynuose.

Palaipsniui liga išplito beveik visoje natūralioje paprastojo uosio augimo teritorijoje Europoje. Pradinis masinis uosynų džiūvimas šiuo metu sulėtėjo, tačiau tai nereiškia, kad problema išnyko. Lietuvoje liga dabar yra įgavusi lėtinį pobūdį. Daugybė jautriausių medžių jau žuvo, o likę kiek atsparesni uosiai toliau auga nuolatinio infekcinio spaudimo sąlygomis.

Antroji grėsmė jau pasiekė Europos Sąjungą

Kol Europos šalys ieško būdų išsaugoti uosių džiūtį geriau toleruojančius medžius, 2026 m. birželį rytinėje Vengrijoje, Beregsurány vietovėje prie Ukrainos sienos, gaudyklėje aptikti ir patvirtinti smaragdinio blizgiavabalio A. planipennis suaugėliai. Tai buvo pirmasis oficialiai patvirtintas šio kenkėjo radinys Europos Sąjungoje.

Netrukus po to, 2026 m. liepą, apie antrą radinį Europos Sąjungoje pranešė Slovakija. Rytų Slovakijoje, Trebišov rajone, Košicės regione, netoli sienų su Ukraina ir Vengrija, feromoninėje daugiapiltuvėje gaudyklėje ant uosio (Fraxinus sp.) rasta 18 suaugusių A. planipennis vabalų. Slovakijos nacionalinė augalų apsaugos organizacija kenkėjo statusą paskelbė kaip laikiną, o radinio patvirtinimui mėginys išsiųstas į Europos Sąjungos referentinę laboratoriją Prancūzijoje.

Suaugusių vabalų radimas yra ypač svarbus signalas, nes iki šios stadijos lervos kurį laiką vystosi po uosio žieve. Todėl aptikus suaugėlius galima įtarti, kad kenkėjas regione galėjo būti nepastebėtas jau bent vieną sezoną, o kai kuriomis sąlygomis – ir metus ar dvejus iki aptikimo.

Agrilus planipennis, tai nedidelis, metalo žvilgesio žalias vabalas, kilęs iš Rytų Azijos ir mokslinėje literatūroje dažnai vadinamas anglišku trumpiniu EAB. Suaugę vabalai minta uosių lapais, tačiau didžiausią žalą padaro po žieve besivystančios lervos. Grauždamos gyvuosius kamieno ir šakų audinius jos sutrikdo vandens bei maisto medžiagų judėjimą, todėl  džiūsta šakos, retėja laja, o stipriai apniktas medis gali žūti. Kenkėjas nėra susijęs tik su viena uosio rūšimi. Šiaurės Amerikoje ypač smarkiai nukentėjo pensilvaninis (Fraxinus pennsylvanica), juodasis (F. nigra) ir amerikinis uosiai (F. americana). Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, mėlynasis uosis (F. quadrangulata), pažeidžiamos mažiau. Rytų Azijoje augantys uosiai, ypač mandžiūrinis uosis (F. mandshurica), su vabalu vystėsi kartu ir paprastai geba geriau apsiginti, nors visiškai atspariais jų taip pat negalima laikyti. Europoje tinkamais kenkėjo šeimininkais laikomi paprastasis uosis (F. excelsior), siauralapis uosis (F. angustifolia) ir maninis uosis (F. ornus).

Žinios apie paprastojo uosio jautrumą kenkėjui kol kas nėra vienareikšmės. Eksperimentiniuose tyrimuose jauni paprastojo uosio medeliai buvo gerokai mažiau jautrūs nei Šiaurės Amerikoje stipriai nukentėję juodieji uosiai, o jų atsparumas buvo panašus į mandžiūrinio uosio. Tačiau stebėjimai europinėje Rusijos dalyje ir Ukrainoje patvirtino, kad A. planipennis gali sėkmingai vystytis paprastajame uosyje ir kai kuriais atvejais jį pražudyti. Lauko tyrimuose paprastasis uosis vis dėlto buvo pažeidžiamas rečiau negu itin jautrus pensilvaninis uosis. Tikėtina, kad paprastojo uosio mažesnis jautrumas gali skirtis tarp medžių ir priklausyti nuo jų būklės bei augimo sąlygų.

Vis dėlto tarptautinių tyrimų rezultatai rodo, kad paprastojo uosio genotipuose, geriau toleruojančiuose H. fraxineus patogeno sukeliamą uosių džiūtį, smaragdinio blizgiavabalio lervos augo prasčiau negu ligai jautresniuose genotipuose. Tai leidžia manyti, kad dabar vykdoma atranka pagal toleranciją uosių džiūčiai gali būti naudinga ir susidūrus su naujuoju kenkėju. Vis dėlto tai dar nereiškia visiško atsparumo, o šiuos rezultatus būtina patikrinti ilgalaikiuose lauko bandymuose.

Ne iki galo aiški ir abiejų invazinių organizmų sąveika. Ukrainoje vykdyti lauko stebėjimai leidžia manyti, kad ilgiau uosių džiūties veikiami ir nusilpę medžiai gali tapti palankesni vabalui. Tačiau 2026 m. paskelbtame kontroliuojamame eksperimente neseniai sukelta H. fraxineus infekcija smaragdinio blizgiavabalio išgyvenamumo ar vystymosi nepagerino. Taigi ilgalaikio, lėtinio ligos poveikio reikšmė tebėra neaiški.

Europoje kenkėjas pirmiausia išplito europinėje Rusijos dalyje, vėliau pasiekė Ukrainą ir Baltarusiją. Vabalas gali palaipsniui plisti ir pats, tačiau daug didesnius atstumus per trumpą laiką jam padeda įveikti žmogaus veikla. Lervos gali likti nepastebėtos po žieve pervežamose malkose, rąstuose, neapdorotoje medienoje ar medinėje pakavimo medžiagoje. Vengrijos radinys dar nereiškia, kad kenkėjas netrukus pasieks Lietuvą, tačiau rodo, kad ši grėsmė nebėra vien tolima prognozė.

Kodėl išlikę uosiai yra tokie svarbūs?

Grybas H. fraxineus ir smaragdinis blizgiavabalis medį pažeidžia skirtingais būdais. Grybo infekcija prasideda lapuose ir gali plisti į ūglius bei šakas, o vabalo lervos pažeidžia po žieve esančius gyvuosius kamieno audinius. Nors abiejų invazinių organizmų sąveika dar nėra iki galo ištirta, didžiausią nerimą kelia tai, kad smaragdinis blizgiavabalis gali pasiekti jau kelis dešimtmečius uosių džiūties alinamas Europos populiacijas.

Važiuojant per buvusius uosynus vis dar galima pastebėti pavienių medžių, kurių lajos tebėra tankesnės ir sveikesnės nei greta augančių uosių. Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad paprastųjų uosių jautrumas ligai nėra vienodas. Dalis medžių dėl paveldimų savybių yra mažiau pažeidžiami arba geriau toleruoja infekciją. Tai nereiškia, kad jie niekada neužsikrečia, tačiau tokie medžiai gali ilgiau išlaikyti gyvybingą lają, geriau atkurti pažeistus ūglius ir išgyventi nuolatinio ligos spaudimo sąlygomis.

Daugiau kaip du dešimtmečius Šiaurės ir Baltijos šalyse vykdomi tyrimai rodo, kad stipriai ligos paveiktuose medynuose tik maždaug 1–5 proc. uosių gali pasižymėti aukšta natūralia tolerancija patogenui. Ypač svarbu tai, kad ši savybė bent iš dalies perduodama palikuoniams.

Net ir geriau uosių džiūtį toleruojantys medžiai nebūtinai bus atsparūs smaragdiniam blizgiavabaliui. Tačiau tai nesumenkina iki šiol atliktų tyrimų reikšmės. Genetiškai įvairios, gyvybingos ir prie vietos sąlygų prisitaikiusios uosių populiacijos turi daugiau galimybių išlikti susidūrusios su naujomis grėsmėmis nei populiacijos, kuriose likę tik nedaug medžių.

Todėl visų pažeistų uosių negalima vertinti vienodai ar manyti, kad rūšis jau neturi ateities. Kiekvienas ilgą laiką ligos židinyje išlikęs, gerai derantis ir palyginti sveiką lają išlaikantis medis gali turėti vertingų savybių, reikalingų būsimoms uosio kartoms. Būtent tokių medžių paieška ir jų palikuonių vertinimas tapo ilgalaikių Lietuvos ir tarptautinių tyrimų pagrindu.

Atsparių uosių ieškoma jau seniai

Lietuvoje paprastojo uosio jautrumo ligai skirtumai pradėti sistemingai tirti dar ankstyvuoju jos plitimo laikotarpiu. Ilgalaikiai populiacijų ir palikuonių bandymai parodė, kad skirtingų uosio populiacijų, šeimų ir individų jautrumas uosių džiūčiai reikšmingai skiriasi.

LAMMC Miškų institute buvo vykdomas Lietuvos mokslo tarybos finansuotas mokslinių tyrimų projektas „Paprastojo uosio atsparumo patogenui Chalara fraxinea eko-genetinis sąlygotumas“ (2012–2014 m., vadovas A. Pliūra) ir su juo susijęs Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos užsakytas taikomasis mokslinis projektas (2010 m.). Šių tyrimų metu buvo vertinamos ir atrinktos ligai mažiau jautrios uosio populiacijos, palikuonių šeimos bei atskiri individai. Dalis šių tyrimų rezultatų buvo apibendrinta 2015 m. apgintoje disertacijoje, kurioje taip pat vertinta jaunų medelių reakcija į dirbtinį užkrėtimą. Nustatyta, kad pagal susidariusių pažeidimų dydį galima palyginti medelių jautrumą ligos sukėlėjui. Visi šie darbai suteikė praktinį pagrindą perspektyviems medžiams ir jų palikuonims atrinkti tolesniems bandymams.

2012–2015 m. Gamtos tyrimų centras kartu su Šveicarijos WSL institutu vykdė projektą CONTROLDIEBACK, kuriame buvo tiriamos Lietuvos ir Šveicarijos uosių džiūties sukėlėjo populiacijos, jų genetinė įvairovė, agresyvumas ir grybe aptinkami mikovirusai. Taip pat vertinta, ar mikovirusai galėtų būti panaudoti biologinei ligos kontrolei. Taigi vieni tyrimai padėjo geriau suprasti uosio gebėjimą toleruoti ligą, kiti – patį ligos sukėlėją ir jo populiacijų ypatumus.

Tuo pat metu plėtėsi ir tarptautinis bendradarbiavimas. LAMMC Miškų instituto mokslininkai 2012–2016 m. dalyvavo COST veikloje FRAXBACK, sujungusioje uosių džiūtį tiriančius mokslininkus iš daugelio Europos šalių. Šią tyrimų kryptį vėliau papildė 2019–2021 m. vykdytas tarptautinis projektas „Ash-Adapt“, kuriame buvo nagrinėjamas natūralių paprastojo uosio populiacijų evoliucinis potencialas susidūrus su naujais kenkėjais ir patogenais. Tolesnį mažiau jautrių uosių atrankos ir jų palikuonių tyrimų tęstinumą užtikrino du iš eilės Šiaurės šalių miškų tyrimų bendradarbiavimo komiteto (SNS) finansuoti tarptautiniai projektai, kuriuose LAMMC dalyvavo kaip partneris.

Įgyvendinant šiuos SNS projektus, Lietuvos mokslininkai kartu su Švedijos, Danijos ir Norvegijos kolegomis pirmiausia siekė surasti ilgą laiką ligos aplinkoje išlikusius sveikesnius uosius ir patikrinti, ar mažesnis jų jautrumas perduodamas palikuoniams. Iš atrinktų medžių buvo renkamos sėklos ir pradėtas kurti bendras Šiaurės bei Baltijos šalių palikuonių bandymų tinklas.

Pagrindinis klausimas buvo paprastas, tačiau atsakymui į jį reikia daugelio metų: ar iš sveikesnių uosio motinmedžių išauginti palikuonys iš tiesų bus mažiau jautrūs ligai? Atsakymo ieškoma Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje ir Lietuvoje sukurtoje dvylikos lauko bandymų sistemoje. Joje auga daugiau kaip 14 000 jaunų uosių, kilusių iš 277 atrinktų Šiaurės ir Baltijos šalių genotipų. Palikuonys vertinami pagal išgyvenamumą, lajos būklę, augimą, stiebo formą ir sezoninę raidą, o surinkta lapų medžiaga saugoma būsimiems genetiniams tyrimams. Atrinktų motinmedžių būklė taip pat stebima jų kilmės vietose.

Toks didelis ir kelias šalis apimantis bandymų tinklas būtinas todėl, kad vienoje vietoje gerai augantis uosis nebūtinai taip pat gerai pasirodys kitomis klimato ar dirvožemio sąlygomis. Be to, rūšiai išsaugoti nepakanka atrinkti vos kelių perspektyviausių medžių – būtina išsaugoti platų genofondą, kad būsimos uosių kartos galėtų prisitaikyti prie skirtingų aplinkos sąlygų ir naujų grėsmių. Jaunų medelių būklę veikia ne vien liga, bet ir sausros, šalnos, užmirkimas, sodinimo kokybė bei kiti veiksniai. Todėl skirtingos kilmės genotipus būtina vertinti įvairiose vietose pagal vienodus kriterijus.

Pirmieji rezultatai parodė ryškius skirtumus tiek tarp bandymo vietų, tiek tarp atskirų šeimų. Kai kuriose Švedijos vietose dalies šeimų mirtingumas buvo gerokai mažesnis nei kitų, o genetinė analizė patvirtino, kad sveikatos būklės skirtumai bent iš dalies yra paveldimi. Tai reiškia, kad kryptinga atranka ir selekcija gali padėti palaipsniui didinti uosių toleranciją ligai.

Lietuvoje įveistame bandyme 2025 m. įvertinta daugiau kaip 900 medelių iš 101 šeimos. Beveik pusė jų buvo visiškai sveiki, o iš viso 89,5 proc. – sveiki arba tik silpnai ar vidutiniškai pažeisti. Kai kuriose šeimose vyravo sveiki medeliai, kitose sunkių pažeidimų ir žuvusių augalų buvo gerokai daugiau. Jaunas, šiuo metu sveikas medis nebūtinai toks išliks po penkerių ar dešimties metų, tačiau jau dabar galima išskirti medžiagą, kurią verta stebėti toliau.

Šių tyrimų tikslas nėra rasti vieną „stebuklingą“, visiškai ligai atsparų medį. Siekiama atrinkti didesnį skaičių mažiau jautrių individų, kartu išlaikant plačią genetinę įvairovę. Ilgainiui atrinkti medžiai galėtų tapti būsimų sėklinių plantacijų pagrindu, o jų palikuonys būtų naudojami atkuriant uosį miškuose ir gamtosaugai svarbiose buveinėse. SNS projektų partnerių parengtose rekomendacijose pabrėžiama ne tik tolerantiškų medžių apsauga, bet ir geresnių sėklų šaltinių kūrimas, ilgalaikiai selekciniai bandymai bei nepertraukiamas tokių tyrimų finansavimas.

Greta mažiau jautrių uosių atrankos ir jų palikuonių bandymų svarbu stebėti ir natūralių populiacijų genetinės įvairovės pokyčius. Šią kryptį papildo VDU Žemės ūkio akademijos koordinuojamas INTERREG Baltijos jūros regiono programos projektas DIVERSE_GENE_WATCH, kuriame kuriama ir išbandoma ilgalaikė tarptautinė miško medžių genetinės įvairovės stebėsenos sistema. Paprastasis uosis yra viena iš keturių projekte pasirinktų kertinių medžių rūšių. Tokia stebėsena turėtų padėti laiku pastebėti genetinės įvairovės mažėjimą ir pagrįsti priemones uosio populiacijų atsparumui bei ilgalaikiam išlikimui stiprinti.

Kaip uosio ateitimi rūpinasi kitos šalys

Ilgalaikių genetinių bandymų neįmanoma sutalpinti į vieno trumpo projekto laikotarpį. Medžiai auga dešimtmečius, o jų atsparumas gali būti patikimai įvertintas tik ilgą laiką stebint juos didelio infekcinio spaudimo sąlygomis. Lietuvoje uosio tyrimai iki šiol daugiausia buvo vykdomi per atskirus nacionalinius ir tarptautinius projektus. Tokia sistema leido sukaupti svarbių žinių ir įsitraukti į tarptautinius tinklus, tačiau ilgalaikiams lauko bandymams būtinas stabilesnis tęstinumas. Pasibaigus projektui lieka bandymų priežiūra, pakartotiniai medžių vertinimai, genetinės medžiagos saugojimas ir rezultatų perkėlimas į praktinę miškininkystę. SNS projektų patirtis taip pat rodo, kad didelę dalį šių darbų užtikrina pačios partnerių institucijos ir kitos nacionalinės iniciatyvos.

Kai kuriose šalyse uosio išsaugojimui jau skirtas tikslinis ilgalaikis finansavimas. Švedijoje uosio ir guobos atsparumo selekcija įvardyta kaip konkretus valstybės finansuojamas uždavinys. 2025 m. Švedijos vyriausybė šiems darbams skyrė 3 mln. Švedijos kronų, o 2026 ir 2027 m. numatė po 3,5 mln. kronų kasmet. Finansavimas skirtas ligoms atsparesniems uosiams ir guoboms atrinkti bei ilgalaikei jų selekcijai plėtoti.

Dar platesnį mastą pasirinko Vokietija. 2020–2024 m. vykdytas nacionalinis tinklas „FraxForFuture“ sujungė penkis tyrimų konsorciumus ir daugelį institucijų, dirbusių su uosio genetika, patologija, medynų stebėsena ir miškininkystės priemonėmis. Jo tikslas buvo ne tik atlikti tyrimus, bet ir parengti bendrą nacionalinę uosio išsaugojimo strategiją. 2025 m. pradėtas tęstinis projektas „FraxRecovery“, kuriam Vokietijos federalinė žemės ūkio ministerija trejiems metams skyrė 7,2 mln. eurų. Projekte daugiau dėmesio skiriama atrinktų tolerantiškų uosių išsaugojimui, grąžinimui į medynus ir ilgalaikei atkūrimo rezultatų stebėsenai.

Jungtinėje Karalystėje uosio džiūties tyrimai taip pat finansuojami etapais ir siejami su praktiniu tikslu ateityje turėti ligai tolerantiškos dauginamosios medžiagos. Jau iki 2020 m. valstybė į šios ligos tyrimus buvo investavusi daugiau kaip 6 mln. svarų sterlingų. Už 1,9 mln. svarų sukurtas pirmasis nacionalinis uosių archyvas, kuriame pasodinta 3 000 atrinktų medžių. „Living Ash Project“ vėliau finansuotas dar vienam penkerių metų etapui, siekiant sukurti pagrindą selekcinei populiacijai ir būsimiems sėkliniams sodams.

Prancūzijoje 2015–2020 m. vykdyta nacionalinė programa CHALFRAX sujungė mokslininkus, miškų savininkus, miškininkus ir medienos sektoriaus atstovus. Joje buvo nagrinėjamas ne tik medžių atsparumas, bet ir ligos plitimas, pažeistų medynų valdymas, ekonominiai nuostoliai bei praktinės rekomendacijos. Programos rezultatas – nacionalinis uosių medynų valdymo vadovas, o INRAE mokslininkai toliau atrenka, tikrina ir daugina perspektyvius medžius.

Airijoje uosio atsparumo tyrimai nuosekliai vykdomi nuo 2015 metų. Juos vykdo Airijos nacionalinė žemės ūkio ir maisto tyrimų, konsultavimo ir mokymo institucija „Teagasc“, bendradarbiaudama su partneriais kitose Europos šalyse. Prie šių darbų anksčiau prisidėjo ir LAMMC mokslininkai, bendradarbiaudami vertinant ligą geriau toleruojančius medžius ir keičiantis genetine medžiaga. Airijoje atrinkti uosių genotipai taip pat buvo įtraukti į bandymus Lietuvoje, kur ilgalaikis ligos spaudimas leidžia patikimiau įvertinti jų jautrumą.

Šiuo metu šiuos darbus tęsia projektas „AshforFuture“, finansuojamas Airijos ir Šiaurės Airijos žemės ūkio institucijų. Jame atrenkami ir dauginami ligą geriau toleruojantys medžiai, kuriamos genetinės medžiagos kolekcijos ir palikuonių bandymai, tiriamas ligos sukėlėjas. Ilgalaikis tikslas – sukurti genetiškai įvairią selekcinę populiaciją ir sėklų šaltinius, kurie ateityje padėtų atkurti uosį Airijoje.

Šie pavyzdžiai skiriasi finansavimo apimtimi ir pasirinktomis priemonėmis, tačiau juos sieja bendras požiūris: uosio išsaugojimas vertinamas kaip ilgalaikis uždavinys, apimantis ne tik mokslinius tyrimus, bet ir genetinių išteklių saugojimą, selekciją, dauginamosios medžiagos kūrimą bei rezultatų taikymą miškuose.

Lietuvoje jau turime mokslinį pagrindą, lauko bandymus ir tarptautinius ryšius. Kitas žingsnis galėtų būti nuoseklesnės ilgalaikės nacionalinės priemonės, kurios užtikrintų atrinktos genetinės medžiagos išsaugojimą, jau įveistų bandymų vertinimą ir galimybę ateityje grąžinti uosį į Lietuvos miškus.

Pasirengti dar prieš invaziją

Pasirengti smaragdinio blizgiavabalio invazijai dar iki jo pasirodymo Baltijos regione siekiama tarptautiniame projekte EABRACE. Jame LAMMC Miškų instituto mokslininkai dirba kartu su Švedijos žemės ūkio mokslų universiteto, Krokuvos žemės ūkio universiteto ir Ukrainos nacionalinio miškų universiteto kolegomis.

Projekto tikslas – išbandyti skirtingas daugiapiltuves vabzdžių gaudykles ir vykdyti stebėseną dar prieš invaziją, kartu sukaupiant pradinius duomenis apie su uosiais ir mediena susijusias vabalų bendrijas. Gaudyklėmis tikrinama, ar kenkėjas nepasirodė, o kartu renkami ir kiti vabalai, vertinama jų rūšinė sudėtis bei gausumas. Projekte naudojamos ir vertinamos WITASEK daugiapiltuvės gaudyklės, siekiant nustatyti jų tinkamumą tiek ankstyvajam kenkėjo aptikimui, tiek biologinės įvairovės stebėsenai.

Tokie pradiniai duomenys yra ypač svarbūs. Kenkėjui pasirodžius, jie leistų įvertinti ne tik jo plitimą, bet ir galimus pokyčius vietinių vabalų bendrijose. Surinkta medžiaga ateityje taip pat gali padėti geriau suprasti, kurios vietinės rūšys sąveikauja su naujuoju kenkėju, ar tarp jų yra galimų plėšrūnų ar parazitoidų ir kokios priemonės galėtų padėti sušvelninti invazijos poveikį. Taip dar prieš invaziją kuriamas būsimiems tyrimams ir praktiniams sprendimams reikalingas ekologinis pagrindas.

Svarbi projekto dalis yra ir mokslininkų bendradarbiavimas su oficialią fitosanitarinę stebėseną vykdančiomis institucijomis. Greta mokslininkų į EABRACE veiklas įsitraukė Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Švedijos ir Ukrainos nacionalinių augalų apsaugos organizacijų atstovai. Šios institucijos vykdo smaragdinio blizgiavabalio paiešką pagal oficialios fitosanitarinės stebėsenos ir EPPO reikalavimus, o projekto metu dalijasi patirtimi, derina metodinius klausimus ir prisideda prie gaudyklių bandymų. Taip mokslinė biologinės įvairovės stebėsena susiejama su oficialia karantininio kenkėjo paieška.

Projektas pradėtas 2024 m., kai smaragdinis blizgiavabalis Europos Sąjungos teritorijoje dar nebuvo patvirtintas. 2026 m. radiniai Vengrijoje ir Slovakijoje parodė, kodėl pradinius duomenis, gaudyklių metodus ir bendradarbiavimo ryšius svarbu kurti dar prieš kenkėjui pasiekiant naujas teritorijas.

Uosis dar nepralaimėjo: ką svarbu daryti dabar

Smaragdinio blizgiavabalio buvimas Lietuvoje kol kas nepatvirtintas. Didžiausią galimybę paveikti invazijos eigą turime iki kenkėjui įsitvirtinant arba pačioje jo plitimo pradžioje. Todėl būtina tęsti sistemingą stebėseną, ypač prie pagrindinių transporto kelių, pasienyje, medienos sandėliavimo ir perdirbimo vietose bei ten, kur gali patekti uosių mediena ar malkos iš užkrėstų regionų.

Stebėsena neturėtų apsiriboti vien paprastuoju uosiu ir miškais. Dėmesio reikia skirti ir kitų rūšių uosiams, kurie Lietuvoje sutinkami rečiau, tačiau auga miestų želdynuose, parkuose ir sodybose. Smaragdinis blizgiavabalis gali vystytis ant daugelio uosių rūšių, o kai kurios introdukuotos rūšys gali būti net jautresnės už paprastąjį uosį.

Ne mažiau svarbu informuoti miškininkus, arboristus, savivaldybių želdynų specialistus ir visuomenę. Dėmesį turėtų atkreipti neįprastai spartus uosio lajos retėjimas, viršutinės lajos dalies džiūvimas, gausūs ūgliai apatinėje kamieno dalyje, po žieve esantys vingiuoti lervų takai ir suaugusių vabalų paliekamos būdingos D raidės formos išskridimo angos. Vis dėlto vien pagal išorinius požymius kenkėjo patvirtinti negalima – įtartinus atvejus turi įvertinti specialistai.

Kartu negalime pamiršti jau tris dešimtmečius vykstančios uosių džiūties. Per šį laiką Lietuva prarado didžiąją dalį uosynų, tačiau pati rūšis neišnyko. Miškuose tebėra senų gyvybingų medžių, vyksta natūralus atžėlimas, o dalis uosių geriau toleruoja ligą ir gali perduoti vertingas genetines savybes kitai kartai.

Daugiau kaip dviejų dešimtmečių Šiaurės ir Baltijos šalių tyrimai suteikia pagrindo uosio nenurašyti. SNS projekto partnerių parengtame politikos dokumente rekomenduojama išsaugoti natūraliai tolerantiškus medžius, plėtoti geresnius sėklų šaltinius ir investuoti į ilgalaikes selekcijos, tyrimų bei genetinių išteklių apsaugos programas. Nuosekliai tęsiant atranką, ilgainiui uosis vėl galėtų būti plačiau sodinamas kaip atsparių mišriųjų lapuočių medynų dalis.

Tokia perspektyva nėra pažadas, kad problema išsispręs savaime. Ji gali tapti reali tik nuosekliai tęsiant tai, kas jau pradėta, – stebint tuos pačius medžius, renkant sėklas, prižiūrint bandymus ir bendradarbiaujant tarp valstybių. Lietuvos tyrimai parodė, kad mažiau jautrių medžių iš tiesų yra, SNS projektai leido nuo pavienių medžių paieškos pereiti prie daugiau kaip keturiolikos tūkstančių jų palikuonių vertinimo, o EABRACE projektas padeda rinkti informaciją apie naują grėsmę dar prieš jai pasiekiant Lietuvą.

Šiems darbams būtinas ilgalaikis tęstinumas. Reikalingas nacionalinis požiūris, apimantis mažiau jautrių uosių atranką, genetinių išteklių išsaugojimą, ilgalaikę bandymų priežiūrą, stebėseną, selekcinės dauginamosios medžiagos auginimą, praktines rekomendacijas miškininkams ir pasirengimą naujo kenkėjo invazijai.

Uosis Lietuvoje nėra pagrindinė miškus formuojanti rūšis. Vis dėlto jo praradimas nebūtų mažas ar lengvai kompensuojamas. Išsaugodami uosį, saugome ne tik vertingą lapuotį, bet ir jo genetinę įvairovę, savitas miško buveines bei šimtus nuo jo priklausomų organizmų.

Kenkėjo aptikimas Vengrijoje ir netrukus po to gautas pranešimas iš Slovakijos yra aiškus įspėjimas, kad laiko pasirengti turime mažiau, nei galėjome tikėtis. Todėl veikti svarbu dabar – kol dar galime ne tik reaguoti į naują grėsmę, bet ir kryptingai stiprinti uosio galimybes išlikti.

Padėka

Straipsnio autoriai dėkoja visiems tarptautiniams partneriams už ilgalaikį bendradarbiavimą, taip pat kolegoms ir institucijoms, prisidėjusiems prie uosio tyrimų, genetinių išteklių išsaugojimo ir stebėsenos. Dėkojame Valstybinei augalininkystės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos už bendradarbiavimą vykdant oficialią smaragdinio blizgiavabalio stebėseną ir įgyvendinant EABRACE (projekto Nr. 00126/2024) projekto veiklas, taip pat Valstybinei miškų tarnybai už nuolatinį bendradarbiavimą.