Pelkėse girdėti tylus šurmulys – gulbiukai pradeda miklinti sparnus. Mokosi skristi prieš stiprų vėją. Nebesigirdi rudenį paukščių koncertų. Kurie dar skrajoja, tai tyliai, be garso. Ilgesingai plaukia dangumi gervių voros, sparnais plaka laukinės žąsys, antys. Į pietvakarius skuba griciukai, raudonkojai tulikai, tikučių būriai, švilpaudamos pralekia didžiosios kuolingos.Vėlų rudenį išskrenda nendrinė vištelė. Paukščiai palieka gimtąjį kraštą ir traukia tolimon kelionėn į žiemavietes, kad pavasarį vėl su džiaugsmu grįžtų.
Patvinusios rudeniu pelkės atbaido visus lankytojus, tik vėjas staugia ir šniokščia nuo vandens apsunkusių eglių šakose. Šoka vėtroje medžių lapai, o kamienai linksta, braška ir vos beįstengia atsilaikyti audros šuorams. Didžiulis vėjas laužo seną, vienišą pušį, kuri, regis, pragyveno šimtus metų, dabar ims taip paprastai ir nugrius. Rudenį greitai vėsta oras ir žemė, tamsėja naktys. Tik mėnulio šviesa ir stiprios šalnos praskaidrina žemę. Ilgai lauktas rytas išaušta rūko miglose ir pajutusios į pelkę beriamus spindulius, pravirksta rasos, kad greit reikės nudžiūti. Brendi per tas klampynes, o vanduo kaip geležinis – toks šaltas ir jau nebetekęs savo vasarinio kvapo. Tik būk atsargus: pelkės – gyvačių buveinė. Ko gero čia pasitraukė todėl, kad taip sunkiau jas pasiekia nepelnyta žmogaus neapykanta.
Rudeniop aukštapelkė parausta spanguolių karoliais, oras kvaista nuo gailių kvapo. Įžengus į atvirą plynę, į neviltį varo, kiek akys užmato tvyrantys viksvynai. Per juos perbristi ne taip paprasta. Monotoniškai keliant apsunkusius nuo drėgmės batus, kiekvienas žingsnis tampa kančia. Tačiau po valandos, kitos, įveikus visas kliūtis, pasirodo įvairesnė augalija. Pelkės artimos tundrų landšaftui, todėl jose auga daug rūšių išplitusių Šiaurėje. Štai tekšių tikroji tėvynė – miškatundrė, tundra, todėl Lietuvoje ne visose aukštapelkėse ji noksta. Didelės raudonos ant samanų gulinčios uogos primena avietes. Vasaros pabaigoje jos pagelsta ir puikiai gaivina karštą dieną. Šalia tekšių auga taip pat tundrų augalas – švylys. Tai – augalas pionierius. Pravažiuos visureigis tundra, išdraskys jos augalinę dangą, o po metų, kitų čia jau baltuos purios švylių kepurėlės.
Rudenį dar galima surasti žydinčių augalų. Tai ežerų liūnų pakraščiuose paplitusi pelkinė mandrauninkė. Jos ryškiai žalias trikampiškas lapelis ant liauno, bet dar tvirto stiebo, o jo viršūnėje gana didelis baltas žiedas. Raistuose dar žydi gelsvalapė usnis. O šit gegužraibių, skiautalūpių žiedų skambalėliai jau nurudę, nebedžiugina akies. Baigiantis rudeniui pelkės sustingsta ir apmiršta, dažnai iškrenta pirmasis sniegas. Visa kas juda taria Sudie paskutiniam rudens saulės šypsniui.
