Prof. habil. dr. LMA akad.-emer. STASYS KARAZIJA
Kalbėti ar rašyti apie akademiką Leonardą Kairiūkštį galima daug. Tai buvo neeilinė asmenybė, išsiskiriantis iš masės žmogus, nevengęs ir pats to parodyti, o objektyviai vertinant, pasiekęs aukštumų tiek mokslinėje, tiek įvairiapusiškoje organizacinėje veikloje. Kita vertus, rašyti siekiant nušviesti jo tikrąjį gyvenimišką, žmogiškąjį veidą, vengiant panegirikos ar perdėtos kritikos, nelengva, nes tai buvo sudėtinga ir kartais iš vidaus prieštaringa asmenybė.
Pažinojau jį nuo pat jaunystės iki jo mirties. Mūsų gyvenimo keliai, nors nevienodo lygio, beveik visą gyvenimą vingiavo kažkur netoliese, kartais suartėdami, kartais kiek nutoldami, bet visą tą laiką aš turėjau galimybę stebėti jo veiklą. Mūsų asmeniniai ryšiai buvo įvairūs – studijų metais buvau tik stebėtojas, vėliau – pavaldinys, o šiuo laikotarpiu buvo įvairių peripetijų, kol galiausiai nusistovėjo gana dalykiški, racionalūs, kūrybiški santykiai. Paskutiniaisiais dešimtmečiais, kai mes abu jau buvome pensijoje, mus siejo tik veikla Mokslų akademijoje ir Socdemų partijoje. Susiklostė gana draugiški santykiai ir tada iš jo paties išgirdau nemažai gyvenimo detalių ir įvykių iš jaunystės dienų, kas leido geriau suprasti kai kurių poelgių motyvus.
Pirmas mano susidūrimas su Leonardu Kairiūkščiu (tai nebuvo mūsų asmeninis susitikimas) įvyko 1949 metų liepos mėnesį Žemės ūkio akademijos prorektoriaus ūkio reikalams Kazio Banio kabinete. Vidurvasaris, atostogų metas, prorektorius eina rektoriaus pareigas, o man reikia rašto Kauno universitetui (tada dar toks buvo), kad grąžintų dokumentus (mat buvau padavęs pareiškimą stojimui į Statybos fakultetą, o paskui persigalvojau). Man tik pradėjus šneką staiga įsiveržia du jaunuoliai, vienas iš jų L. Kairiūkštis, buvęs tuo metu Miškų ūkio fakulteto, besikeliančio iš Vilniaus universiteto į Žemės ūkio akademiją, studentų profsąjungos pirmininku, ir pradeda kalbėti apie studentų bendrabučius. Prorektorius jį nutraukia sakydamas, kad turi baigti pokalbį su manimi. Aš savo reikalus greit išsprendžiu ir išeinu. Šis trumpas susitikimas įstrigo mano atmintin, tur būt, todėl, kad gerai atspindi kai kuriuos L. Kairiūkščio charakterio bruožus: jo veržlumą, atkaklumą…
Po to buvo trys mokymosi metai viename fakultete. Kadangi L. Kairiūkštis mokėsi dviem kursais aukščiau, studijų reikalai mūsų nesiejo, tekdavo pamatyti tik nebent studentų mokslinės draugijos konferencijose. Tačiau buvo kita, visuomeninė L. Kairiūkščio veikla, kuri buvo matoma. Reikalas tas, kad jis greitai tapo Žemės ūkio akademijos komjaunimo komiteto sekretoriumi ir aktyviai reiškėsi visoje visuomeninėje bei kultūrinėje Akademijos veikloje. Man asmeniškai įstrigo atmintin toks epizodas. Aš nebuvau komjaunuolis, lankiau bažnyčią, už tai buvau kritikuotas fakulteto sienlaikraštyje. Nežiūrint to, o gal todėl, kad gerai mokiausi, buvau aktyviai agituojamas stoti į komjaunimą. Kurso komjaunimo gruporgas, nesugebėdamas prikalbinti, berods porą kartų pertraukų tarp paskaitų metu vedėsi į komjaunimo komitetą pokalbiui su sekretoriumi. Tačiau L. Kairiūkštis būdavo „labai užsiėmęs” kitais reikalais ir pokalbio su manimi nepradėdavo. Suskambėdavo skambutis paskaitai ir mes su gruporgu išeidavome. Aš buvau dėkingas už tai L.Kairiūkščiui, bet ilgai nesupratau tokios jo pozicijos. Pradėjo aiškėti tik po trisdešimt metų, kai jis, agituodamas stoti į partiją, pasakė: „Aš žinau tavo pažiūras, bet gal ateis laikas, kai tokių žmonių ir reikės”. O galutinai paaiškėjo, kai jau Atgimimo metais pradėjome susitikti bažnyčioje, L. Kairiūkštis tapo organizacijos „Consilia Academica. Kad Lietuva neišsivaikščiotų” pirmininku ir asmeniniuose pokalbiuose atskleidė kai kuriuos savo pažiūrų aspektus.
Leonardas Kairiūkštis 1952 m. baigė mokslus ŽŪ Akademijoje ir greit išvažiavo į aspirantūrą Maskvoje. Po poros metų aš irgi baigiau ir išvažiavau į Šimonių girią, paskui į Šakius. Aštuonis metus L. Kairiūkštį matydavau nebent kažkur iš tolo. Susitikome 1960 m. gegužės mėnesį Miškų ūkio instituto direktoriaus Antano Kvedaro kabinete. Aš tuo metu derinau perėjimo dirbti į Institutą reikalus. Institutas ragino pereiti greičiau, tačiau tada gi reikėjo viską derinti su partine valdžia, o Šakių rajono partijos komitetas parašė raštą, kad miškų želdymo sezono metu jie neduoda sutikimo atleisti mane iš Šakių miškų ūkio vyr. miškininko pareigų. Aš ir atvežiau šį raštą į Institutą. Pamatęs jį L. Kairiūkštis, tuo metu jau buvęs Instituto direktoriaus pavaduotoju mokslo reikalams, reagavo, kaip jam ir buvo įprasta, impulsyviai. Man ta jo savybė dar nebuvo įprasta, ir todėl, matyt, šis epizodas įstrigo atmintin.
Neužilgo aš pradėjau dirbti Institute ir su L.Kairiūkščiu tekdavo susitikti nuolat.
Prisiminimų daug… Nesiruošiu aprašyti visų detalių. Apsiribosiu tik bendru įvaizdžiu, kurį man darė L. Kairiūkštis pateikdamas kai kuriuos epizodus, pagal kuriuos atsiskleidė jo charakterio bruožai ir veiklos bei darbo metodai. Vienas iš tokių bruožų – tai jau anksčiau minėtas veržlumas, siekis dominuoti ir, reikia pripažinti, mokėjimas tuo pasinaudoti. Jis, eidamas direktoriaus pavaduotojo pareigas, tiek A. Kvedaro vadovavimo metais, tiek vėliau – M. Lukino direktoriavimo laikotarpiu, buvo nemažiau matomas negu direktorius ne tik Institute, bet ir už jo ribų. Tai charizmatiška asmenybė. Kitas ryškus bruožas – jo darbštumas ir reiklumas sau ir ypač kitiems. Tai žymia dalimi apsprendė ir jo organizacinės veiklos metodus.
Prisimenu vieną tokį epizodą. Reikalas ėjo apie pagrindinių kirtimų būdus. Neprisimenu tiksliai – ar tai buvo pagrindinių kirtimų taisyklės, ar dėl jų klasifikacijos koks ginčas kilo. Nesutapo Leonardo Kairiūkščio ir Benedikto Labanausko, kuris tuo metu daugiausia domėjosi pagrindinių miško kirtimų būdais ir jų pritaikymu Lietuvoje, nuomonės. Pasikviečia mane L. Kairiūkštis ir duoda užduotį per dvi dienas paruošti pasiūlymus tuo ginčijamu klausimu. Aš buvau neseniai apgynęs disertaciją miško tipologijos srity ir kirtimais specialiai nesidomėjau. Tiesą sakant, nelabai supratau ir užduotį. Pasijutau kaip šaltu vandeniu perlietas. Dvi dienas vaikščiojau, galvojau, bandžiau apsitarti su vienu kitu, bet patarimų negavau. Po dviejų dienų nuėjęs pateikiau kažkokių, turbūt, nelabai rišlių samprotavimų, daugiau mažiau atitinkančių B. Labanausko požiūrį. Tikėjausi gauti pylos, bet viskas baigėsi taikiai, matyt, jau buvo išblėsęs pimykštis įkarštis.
Tas jau minėtas veržlumas, tas choleriškas charakteris atsispindėjo L. Kairiūkščio vadovavimo stiliuje ir, reikia pasakyti, davė rezultatų. Kadangi Institutas priklausė tiesiogiai Maskvai, jis sugebėdavo gauti lėšų, kurių neįsisavindavo kitos institucijos. Institutas išaugo ir pagal darbuotojų skaičių, ir pagal vykdomų tyrimų tematiką. Bet už gautas lėšas reikėjo ir atidirbti. Štai vienas pavyzdys. 1972 m. vyko grandiozinis renginys – Europos socialistinio lagerio šalių miškininkų pasitarimas-konferencija su ekskursijomis. Pagrindinė tema – technikos panaudojimas miškų ūkyje. Pagal tematikos artumą jis turėjo vykti Latvijos miškų ūkio problemų institute arba Pamaskvėje – Visasąjunginiame miškininkystės ir mechanizacijos institute. Tačiau dėl kažkokių priežasčių, matyt dėl glaustų pasiruošimo terminų, jiems atsisakius, šios misijos ėmėsi L.Kairiūkštis, išpešęs ta proga pinigų ne tik pasitarimo pravedimui, bet ir Instituto rūmų remontui. O laiko pasiruošimui ir rūmų remontui buvo mažai – du ar trys mėnesiai. Žinant tuometinius statybų ir remonto reikalus, tai atrodė utopija. Remontui rangovas vis tik buvo gautas, bet jis visų darbų tikrai nebūtų atlikęs. Šiam reikalui L. Kairiūkštis sutelkė visą Institutą – vieni dirbo paties pasitarimo oganizavimo klausimais, triūsė ruošdami parodomuosius objektus popasitariminei ekskursijai į miškus, kiti talkino remontininkams. Buvo matyti ir tokių vaizdelių, kai samdyti statybininkai poilsiauja lauke ant pievelės (jie Instituto direktoriui nepavaldūs), o Instituto darbuotojai dirba pagalbinius remonto darbus. Na, ir paskutinę dieną, kai jau rinkosi įvairių šalių delegacijos ir Sąjungos mokslininkai, buvo baigtos šluoti paskutinės remonto šiukšlės.
Mano asmeniniai ryšiai su L. Kairiūkščiu buvo gana įvairūs. Atėjęs dirbti į Institutą patekau savotiškon jo globon. Jo dėka greitai buvau pakeltas į vyresniuosius mokslinius bendradarbius naujai suformuotame Miško dirvožemių ir tipologijos skyriuje, pasiūlant ir atitinkamą tyrimų kryptį. Buvau priimtas į neakivaizdinę aspirantūrą, padedant susirasti mokslinį vadovą – Latvijos žemės ūkio akademijos profesorių Karlą Saksą. Pagal to meto Instituto galimybes turėjau, palyginti, neblogas sąlygas savo mokslinių tyrimų pradžiai.
Tačiau baigiant rašyti disertaciją ir ją apgynus pradėjau jausti vis didesnį L. Kairiūkščio domėjimąsi mano persona. Nors dirbau ne jo vadovaujamoje tyrimų grupėje, o kitame skyriuje, kviesdavosi į pagalbą įvairioms užduotims atlikti. Aš tą priėmiau nuoširdžiai, bet paskui tos epizodinės „talkos” tapo nuolatiniu darbu. Blogiausia tai, kad tas įvyko permanentiškai, be kokio nors pokalbio apie pareigų pasiskirstymą, apie galimybę tęsti mano pradėtus miško tipologinės krypties tyrimus, į kurių problemas jau buvau įsigilinęs. Pajutau, kad man ko gero teks tyrimų grupės administratoriaus („ūkvedžio”) pareigos, kurias iki tol ėjo neseniai į Miškų technikumą (dabartinę kolegiją) perėjęs dirbti Povilas Žlioba. Manęs tokia perspektyva netenkino ir aš po ilgų, sunkių svarstymų bei abejonių 1969 m. palikau Institutą. L. Kairiūkščiui tai, žinoma, buvo akibrokštas. Bet Leonardas Kairiūkštis turėjo vieną labai gerą savybę – nereikšti nuoskaudų. Tai parodė ne tik mano poelgio traktavimas, bet ir kiti man žinomi žymiai ryškesni atvejai, kai su iššaukiančiai jį įžeidinėjusiu žmogumi jis vėliau bendravo neparodydamas užgaulės. Ir taip po metų, tapęs Instituto direktoriumi, jis pakvietė mane grįžti į Institutą ir užsiimti man artimesnės tematikos tyrimais. Taip ir prasidėjo ilgai trukęs darbas jo vadovaujamame Institute.
Koks buvo L.Kairiūkštis kaip vadovas? Čia galima dar kartą paminėti kai kuriuos jo charakterio bruožus, turėjusius įtakos ir jo vadovavimo stiliui.
Pirmiausia, jau minėtas ekspansyvumas, veržlumas, choleriškas charakteris. Užduotį kartais reikėdavo suprasti iš keleto žodžių. Ir vykdyti. Užduoties nerealumą reikėjo užginčyti tuoj pat, jeigu tai pavykdavo. Bet koks abejojimas, nutylėjimas nebuvo laikoma nepritarimu.
Kitas būdingas bruožas (ar tik pirmojo atmaina?), kurį gal galima būtų pavadinti stengimusi dominuoti. Štai pora pavyzdžių. Reikia parašyti kokį nors raštą. Duoda tokią užduotį. Rašai, galvoji, kuri, bet nunešus pasirašyti, direktoriaus jis būtinai perredaguojamas. Reikia pripažinti, kad formuluoti tiek oficialius raštus, tiek kitokius rašinius L. Kairiūkštis mokėjo. Tačiau dažnai būdavo taip, kad viena ar kita formuluotė neturėjo esminės reikšmės.
Dar ryškesnis pavyzdys – tai vadinamosios „auksinės mintys”. Institutui esant pavaldžiam Maskvai (TSRS Ministrų Tarybos Valstybiniam miškų ūkio komitetui) reikėdavo kasmet metų pabaigoje pateikti plačią veiklos ataskaitą, taip pat ir apie mokslinius pasiekimus. Tekdavo iš kiekvienos temos ištraukti imponuojantį racionalų grūdą („auksines mintis”). Tai būdavo nelengvas uždavinys ir jo galutinis rezultatas be L. Kairiūkščio korekcijų neapsieidavo. Jis tai darydavo ekspromtu, diskutuodamas daugiau pats su savimi, negu su projekto autoriumi. Kartais beredaguojant netgi kisdavo esminiai akcentai. Sunku pasakyti kiek turėjo reikšmės toks kruopštus ataskaitos redagavimas (L. Kairiūkščiui išvažiavus dirbti į Austriją ši procedūra supaprastėjo), bet faktas lieka faktu, kad jam vadovaujant (1970–1984 m.) Institutas išaugo nuo 78 iki 217 darbuotojų, išsiplėtė ir tyrimų tematika. Gal tai turėjo reikšmės pinigų „pramušimui”.
Tokia buvo akademiko Leonardo Kairiūkščio, kaip Instituto direktoriaus, veiklos oficialioji pusė. Laisvalaikiu, o taip pat ekspedicijose, jis buvo draugiškas, mėgo bendrauti su jaunimu, studentais, kurie vasaros atostogu metu talkininkaudavo darbuose. Mėgo dainą. Turėjo neblogą balsą, nors dažnai prisimindavo, kad dar besimokant Pandėlio progimnazijoje muziką dėstęs M. K. Čiurlionio brolis Povilas Čiurlionis perspėdavęs, kad „Kiekvienas gyvolis gali balsą paleisti, bet reikia jį regulioooti”. Turėjo humoro jausmą, bet užsimiršusiems duodavo suprasti, kad jis yra „aukščiau”, kad į tai reikia atsižvelgti. Mėgo būti dominuojančiu, vedančiuoju. Ypač tai pasireikšdavo įvairių pasitarimų, ekskursijų, pobūvių, konferencijų metu. Jei neslėgė rūpestis dėl įtempto darbo, kelionėje tarp artimų žmonių, o nuvykus esant geram ūpui, galėjo prakalbėti valandą ir daugiau su tam tikra humoro ar ironijos doze nušviesdamas įvairius reiškinius ar įvykius. Buvo aistringas medžiotojas ir geras šaulys.
Akademikas Leonardas Kairiūkštis turėjo nepaprastai gerą atmintį. Mokėjo bene visus prieškario laikraščiuose perskaitytus eilėraščius. Deklamuodavo Antano Baranausko „Anykščių šilelį” anykštėnų tarme, kuria šis kūrinys ir buvo parašytas. Negaliu pasakyti ar mokėjo atmintinai visą, nes niekad nebūdavo užtektinai laiko pilnai išklausyti. Yra man deklamavęs ir Salomėjos Neries „Poemą apie Staliną” ir ilgą eilėraštį (autoriaus neprisimenu) „Samed Vurguno kalba pe pietus Londone”, kurį studijų metais studentų saviveiklos koncertuose deklamuodavo jo draugas, LŽŪA kultūros klubo pirmininkas, įspūdingos išvaizdos ir balso studentas miškininkas Juozas Juktonis. Gera atmintis padėjo L. Kairiūkščiui jau dirbant Institute greitai įsisavinti ir anglų kalbą, kurios jaunystėje visiškai nebuvo mokęsis ir kuri padėjo jam tolimesnėje veikloje ir žengiant karjeros laiptais.
Pilnam Leonardo Kairiūkščio asmenybės vaizdo sudarymui trūksta jo pasaulėžiūros, jo pažiūrų apibūdinimo. Pirmiausia reikia pasakyti, kad jis buvo patriotas. Lietuvos ir lietuvių tautos reikalai jam visada rūpėjo, pergyveno dėl jų. Tą jis stengėsi parodyti ir tarybiniais metais įvairiomis progomis. Bet mes, dauguma nepartinių, jausdami tarybinę tikrovę, ypač pergyvenę stalinizmą, skyrėme aplinkoje tik dvi spalvas – baltą ir raudoną, tai mums įvairių veikėjų, siekiančių karjeros per partiją, panašūs pasisakymai kėlė įtarimą, kad tai tėra apsimestinis maivymasis, stengimasis visiems įtikti.
Vėliau, paskutiniame dvidešimtmetyje, kai teko artimiau pabendrauti su akademiku, įsitikinau, kad tai buvo tikras, nesuvaidintas patriotizmas. Vis dėlto L. Kairiūkštis buvo sudėtinga, viduje kiek prieštaringa asmenybė. Jis buvo lojalus tarybinis pilietis, jau jaunystėje įsijungęs į komunistinių organizacijų veiklą, kas tuo metu, pokario metais buvo nepopuliaru.
Tokiam jo elgesiui buvo keletas priežasčių. Viena iš jų – jis buvo karjeros siekiantis žmogus, o be partijos to pasiekti beveik nebuvo galima. Antra, buvo ir atsitiktinumo, aplinkybių susiklostymo. Toks vaizdas susidarė iš jo pasakojimų. Kaip veiklus jaunuolis Vilniaus universiteto Miškų ūkio fakultete buvo išrinktas studentų profsąjungos pirmininku. Dirbo gerai. Vilniaus universitete (kaip ir Žemės ūkio akademijoje) vykdavo fakultetų meno saviveiklos konkursai. Paskutiniais metais, prieš keliantis į Kauną, Miškų fakultetas šiame konkurse užėmė pirmą vietą. Tais metais L. Kairiūkštis su keliais kitais veiklesniais studentais buvo prikalbinti stoti į komjaunimą. Atvažiavus į Kauną Žemės ūkio akademijos komjaunimo organizacijos ataskaitiniame rinkiminiame susirinkime jis, kaip jam įprasta, pakalbėjo, pasigyrė, matyt, tais laimėjimais Vilniaus universitete ir, jo žodžiais tariant, staiga ir netikėtai buvo išrinktas sekretoriumi. O einant tokias pareigas gal ir nelengva buvo atsisakyti siūlymo tapti partijos nariu.
Dar viena priežastis, lėmusi jo elgesį, buvo jo kairuoliškos pažiūros, suformuotos aplinkos, kurioje jis augo. Jis augo katalikiškoje, gausioje vidutinio ūkininko šeimoje, kurioje ne visiems užteko darbo ir duonos. Jo vyresnieji broliai ir seserys eidavo tarnauti pas ūkininkus Lietuvoje ir Latvijoje, patyrė samdinio dalią, patyrė vargo, persiėmė kairuoliškomis pažiūromis.
Simpatiją tarybų valdžiai, matyt, išreiškė ir 1940 m., nes jis pasakojo, kad 1941 m. tėvas vežė alaus bačką į Rokiškį baltaraiščiams, kad paleistų sūnų, Leonardo brolį, kuris buvo daboklėje. Leonardas ne kartą yra kalbėjęs ir rašė savo prisiminimų knygutėje „Čėdasų krašto žmonės”, kad prieškario sąlygomis jis nieko nebūtų pasiekęs, kad jos „neteikė prošvaisčių siekti mokslo net gimnazijoje”. Visa tai formavo sudėtingą asmenybę. Jis liko lietuviu patriotu, tikinčiu kataliku ir gana lojaliu tarybų valdžiai žmogumi.
Viename pokalbyje aš pasakiau, kad tarybiniais metais balsavau tik vieną kartą, kai man sukako 18 metų. O vėliau ignoravau, nes tai nebuvo rinkimai, o tik balsavimas. Nors žinojau, kad tą balsą vis tiek įmeta rinkiminė komisija, o vėliau, turbūt, žmona, nes ji eidavo balsuoti, bet buvau nusistatęs sau tokį principą. Leonardas nustebo, sako: „Kaip gi taip? Juk balsuodavom!”. Kitame pokalbyje apie tremtį aš pasakiau, kad 1941 metų trėmimas buvo paskutinis lašas, perpildęs visuomenės nepasitenkinimo valdžia taurę, kad tai prisidėjo išprovokuojant tą baltaraiščių žiaurumą žudant žydus ir tarybinei santvarkai simpatizavusius asmenis. O Leonardas aiškino, kad Stalinas ruošėsi karui ir 1941 m. vežė daugiausia buvusius tautininkus, aktyvius šaulius, t. y. potencialią penktąją koloną. Juk, sako, ir Ruzveltas, prasidėjus karui su Japonija, internavo visus Amerikoje gyvenusius japonus ir suvežė į vieną stovyklą.
Leonardas Kairiūkštis, nežiūrint kokias pareigas ėjo, visada buvo tolerantiškas įvairių pažiūrų žmonėms, stengėsi padėti pakliuvusiems į bėdą, netgi pats rizikuodamas savo karjera. Paminėsiu vieną iš jo pasakotų epizodų, kai Leonardas dirbo Žemės ūkio akademijos komjaunimo sekretoriumi. Miškų fakultete mokėsi studentas P. Janiūnas. Žemės ūkio akademija gauna raštą iš P. Janiūno gimtojo rajono valdžios, kad šis studentas yra liaudies priešų vaikas ir reikia jį kuo greičiausiai pašalinti iš Akademijos. Šis raštas pateko L. Kairiūkščiui. Jis niekam nerodęs raštą sunaikino, o tai leido P. Janiūnui sėkmingai baigti Akademiją. (P. Janiūnas buvo komjaunuolis ir mane labai erzindavo jo demonstratyviai nešiojamas komjaunimo ženklelis. L. Kairiūkštis to nedemonstruodavo. Mano kurse taip pat buvo tokių „demonstruotojų“, kurių dalis vėliau, jau Sąjūdžio metais, prisipažino, kad tai buvo tik širma ir tokiu būdu jie slėpėsavo kilmę. Deja, kai kurie iš jų komjaunuoliškais metais demonstruodavo ne tik ženklelį, bet ir aktyvią politinę veiklą.)
L. Kairiūkštis, baigęs mokslą Akademijoje, nenuėjo į partinę veiklą, kaip padarė kai kurie jo kolegos, o pakrypo į mokslą. Ir vėliau, jau dirbdamas Instituto direktoriumi bei Mokslų Akademijoje neskirstė žmonių pagal pažiūras, stengdavosi pagražinti darbuotojų charakteristikas, taip rizikuodamas dėl galimų pasekmių.
Tokį aš pažinau Leonardą Kairiūkštį, kaip žmogų, viršininką, bendradarbį, kolegą.
