Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę iki 1997 m. Miškų ūkio ministerijai be išimties vadovavo ministrai ir jų pavaduotojai miškininkai praktikai arba mokslininkai, turintys autoritetą ne tik miškininkų bendruomenėje, bet ir visuomenėje, šalyje gerai žinomi ir gerbiami savo praktine, visuomenine ar moksline veikla. Ministerijos skyrių vadovai ir atsakingi specialistai taip pat buvo miškininkai praktikai. Vėliau Žemės ir miškų ministerijos viceministru, kuruojančiu miškų ūkį, buvo šalyje gerbiamas miškininkas miškotvarkininkas, Miškų departamento vadovu – miškininkas praktikas. Įsteigus 1998 m. atskirą Miškų ir saugomų teritorijų departamentą prie Aplinkos ministerijos, jam taip pat vadovavo miškininkas mokslininkas, skyrių vadovais ir atsakingais atskirų sričių specialistais taip pat dirbo miškininkai. Aplinkos ministerijoje šią sritį kuravo gerai visuomenėje žinomi viceministrai miškininkai, pasitelkdami Miškų konsultacinę tarybą, kurios branduolį sudarė miškininkai mokslininkai iš mokslo ir mokymo įstaigų – tuometinio Lietuvos miškų instituto (dabar – LAMMC), Lietuvos žemės ūkio akademijos (vėliau – Aleksandro Stulginskio universiteto, dabar – VDU Žemės ūkio akademijos) Miškų ir ekologijos fakulteto, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos, pažangią praktinę patirtį turintys miškų urėdai, vyriausieji miškininkai ir girininkai. Problemos ir iššūkiai buvo sprendžiamos profesionaliai, kvalifikuotai, išvengiant ne tik didelių problemų, bet ir konfliktų su visuomene.
Tačiau pastarąjį dešimtmetį iš Aplinkos ministerijos, formuojančios visų šalies miškų politiką, darbotvarkės miškininkystės ir miško ūkio vystymo klausimai palaipsniui dingsta. Juos keičia ideologiškai „teisingos“, tačiau profesine ir praktine prasme bei ekonomiškai nepagrįstos ir ilgalaikėje perspektyvoje abejotinos vertės „žalumo“ ir „tvarumo“ iniciatyvos. Šios iniciatyvos gerai dera su politiniais lozungais ir gamtotvarkai skiriamų ES lėšų įsavinimu, tačiau negali atsakyti į klausimą, kaip investuoti į tinkamą miško atkūrimą ar kaip suderinti gaunamas iš miško pajamas su socialiniais visuomenės poreikiais.
Nyksta Aplinkos ministerijoje ir miškininkų skaičius. Kas ketveri metai besikeičiantys miškų ūkio sritį kuruojantys viceministrai ateidami į šį postą, neturi jokių miškininkystės žinių, nekalbant apie praktinę patirtį, kuri specifinėje miškininkystės srityje būtina, nebent kelis hektarus nuosavo miško. Nors šis procesas laipsniškai vyko ir anksčiau, tačiau pastaruoju metu įgauna vis didesnį pagreitį. Miškų departamentas prie Aplinkos ministerijos, praeityje savarankiškai sprendęs nemažai klausimų, „susitraukė“ iki Miškų politikos grupės Aplinkos ministerijos sudėtyje. Grupės vadovas ir pusė darbuotojų neturi ne tik miškininko kvalifikacijos, bet ir miške apsilanko tik laisvalaikiu. Dabar tik labai retais atvejais ir tik iš pavienių specialistų tenka išgirsti apie organizuojamus praktinius seminarus miške ar išvykas į gamybinius objektus susipažinti su praktiniu darbu ir problemomis. Vien per keletą šių metų mėnesių Aplinkos ministerijoje darbo neteko Miškų politikos grupės vadovas miškininkas, savo noru, bet nematydami perspektyvos, Miškų politikos grupę paliko teisininkas ir perspektyvus jaunas specialistas miškininkas, o prieš pusantrų metų – didelę darbo patirtį turintis miškininkas. Nepaisydama, kad ministerijoje miškų politiką formuojantis ministerijos profesinis intelektualinis potencialas katastrofiškai senka, šiandien ministerijos vadovybė už jai nepatinkančią nuomonę profesiniais klausimais „siūlo“ savo noru pasitraukti iš pareigų Miškų politikos grupės vyresniajam patarėjui miškininkui, kuris yra ir Lietuvos miškininkų sąjungos vadovas. Kitai šios grupės miškininkei, turinčiai didelę patirtį ir nebijančiai garsiai pasakyti savo nuomonę, stengiamasi sudaryti tokias darbo sąlygas, kad pati „susiprastų“ palikti darbą, kuriam niekada nebuvo abejinga. Saugiai jaučiasi tik aklai vykdantys politinius sprendimus ir nekeliantys profesinių klausimų.
Ministerijai jau nebereikalingi ir miškininkų mokslininkų ir gamybininkų praktikų patarimai – skubama naikinti Miškų konsultacinę tarybą, o vis dažniau visuomenėje dėl miškų tvarkymo ir naudojimo kylančius nepasitenkinimo „gaisrus“ stengiamasi gesinti ne profesionaliais sprendimais, bet komunikacijos priemonių pagalba.
Dar prisimename, kad 1998 m. steigiant Aplinkos ministeriją, iš aukščiausių tribūnų buvo prisiekinėjama, kad, šios reformos metu naikinant Miškų ministeriją, naujai kuriamos ministerijos vienas iš viceministrų būtinai bus miškininkas. Gaila, kad tokie pažadai Lietuvoje nedaug tereiškia.
Tokia situacija ir darbo stilius leidžia netrukdomai vykdyti viena po kitos reformas, kurios miškams ir jų būklei per pastarąjį penkmetį neatnešė nieko gero, nepakėlė, bet nusmukdė ne tik miškininkų profesinį lygį ir prestižą, bet sukėlė ir visuomenės nepasitikėjimą. Tą akivaizdžiai iliustruoja nepasisekusios nevienareikšmiškai vertinamos miškų urėdijų ir miškų kontrolės reformos, akivaizdžiai matomos miškuose, masinis geriausių miškininkų specialistų perėjimas dirbti į kitas sritis, karštligiškas skubėjimas klaidas užglaistyti nauja reforma, naujai politikų kadencijai bandant primesti akcinės bendrovės kūrimo problemą, o ateities miškams – dar mažesnį dėmesį ir finansavimą.
Mes, miškininkų bendruomenė, nerimaudami stebime, kai darniai veikiančią ir pagal bet kokius standartus visame pasaulyje tvaria pripažįstamą miškininkystės sistemą Lietuvoje bandoma pakeisti trumpalaike į projektus orientuota „gamtotvarka“, susijusia su stichiška, į teritorinius procentus, o ne realią aplinkosaugą orientuota saugomų teritorijų plėtra, o šiam procesui pastabų turintys Aplinkos ministerijos darbuotojai patiria didelį spaudimą arba vienas po kito netenka darbų. Ar šie „valymai“ gali egzistuoti demokratinėje valstybėje, kurioje vadovaujamasi tiesa, kurioje pripažįstama argumentų ir mokslo svarba, žodžio ir minties laisvė, nuomonių įvairovė ir siekiama didžiausios naudos Lietuvai?
Aiškumo dėlei, šiandieną vyksta miškų dalybos tarp „miškotvarkos“ ir „gamtotvarkos“. Naujasis Miškų įstatymo projektas ir kiti du naujai iškepti įstatymai ir projektai – Saugomų teritorijų įstatymas ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas, yra būtent apie tai: reikia trūks plyš eksportuoti draudimus žmogaus veiklai į kuo didesnius miškų plotus (apeinant saugomų teritorijų steigimo procedūras!), tuo pačiu ūkinę veiklą intensyvinant likusiuose ūkinei veiklai skirtuose miškuose. Tokia vienadienė populistinė politika griauna tai, ką Lietuvos miškininkai ir aplinkosaugininkai kūrė daug dešimtmečių – daugiatikslį miško ūkį. Daugiatikslis miško ūkis – daugiausiai paslaugų visuomenei teikianti miškininkystės forma, kurią Forest Europe (https://foresteurope.org/) rėmuose yra ratifikavusi ir Lietuva. Ar leisime, kad pavieniai biurokratai ir siaurus interesus atstovaujantys politinio pasitikėjimo funkcionieriai sugriautų ištisą šimtmetį kurtą šią unikalią, ilgalaikiais tyrimais pagrįstą miškininkavimo sistemą, užtikrinusią tvarius, našius pasižyminčius gausia biologine įvairove dabartinius Lietuvos miškus?
Dr. Kęstutis Armolaitis, Lietuvos mokslų akademijos narys
Dr. Remigijus Bakys, Lietuvos miškų ūkio rūmų prezidentas
Dr. Edmundas Bartkevičius
Doc. dr. Julius Danusevičius
Prof. habil. dr. Antanas Juodvalkis
Prof. habil. dr. Stasys Karazija, Lietuvos mokslų akademijos narys
Prof. habil. dr. Andrius Kuliešis
Prof. habil. dr. Alfas Pliūra, Lietuvos mokslų akademijos narys
Miškų inž. Vytautas Ribikauskas
Prof. habil. dr. Edvardas Riepšas
Prof. habil. dr. Juozas Ruseckas
Dr. Algirdas Rutkauskas
Doc. dr. Vidmantas Verbyla
Miškų inž. Stanislovas Žebrauskas