Kad esminė Miškų įstatymo peržiūra reikalinga, mes dirbantys su miškų politikos klausimais suprantame jau eilę metų. Tačiau kartu suprantame, kad tai nei lengvas, nei patogus – ypač politikams, bet ne vien – procesas. Todėl lig šiol rimtai Miškų įstatymo peržiūrai nei ryžto, nei politinės valios vis nepakakdavo, patogiau buvo patvarkyti vieną ar kitą įstatymo vietą nesukeliant didelių diskusijų.
Matyt visi suprantame, kad Miškų įstatymas yra svarbiausias dokumentas, įtvirtinantis miškų politiką Lietuvos teisinėje sistemoje, todėl jo esminis pakeitimas neišvengiamai susijęs su rimtesniais miškų politikos pokyčiais. Didelis dabartinės Vyriausybės užmojis iš esmės peržiūrėti miškų politikos esmines nuostatas įtvirtintas jos programoje – pasiekti Nacionalinį susitarimą dėl miškų (NMS). Suprantama, kad tai visiškai naujas epizodas Lietuvos miškų politikos formavime, kuris negali būti lengvas uždavinys. Apie NMS daug rašyta ir kalbėta, bendrakūros būdu vykęs procesas iš esmės yra išsisėmęs – tokia pat forma jį toliau tęsti ar atnaujinti, mano galva, tikrai nėra prasmės. Geriausias tarpinis rezultatas matyt būtų tas, kad politikai pasirašytų tam tikrą dalinį susitarimą, apimantį bendrakūroje gimusius šešių temų susitarimus, o diskusijos likusiose kertinėse nesutartose temose būtų tęsiamos kitais miškų politikos formavimo įrankiais, žinoma, panaudojant NMS įdirbį ir platformą.
Taigi, turėdami prieš akis NMS proceso bendrakūroje suformuluotą NMS viziją ir gimusius susitarimus konkrečiose šešiose temose, dar praėjusių metų pabaigoje Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupėje susitelkėme į Miškų įstatymo naujos redakcijos projekto rengimą, pradėdami nuo pasiūlymų pokyčiams įsivardinimo ir diskusijų. Vasario pradžioje šiuos siūlomus pokyčius pristatėme viešai – tiek bendrai miškų socialiniams partneriams, tiek atskirai Miškų konsultacinėje taryboje, kuri ir formaliai skirta aptarti svarbiausius miškų politikos klausimus ir tais klausimais pateikti ministrui patarimus.
Pokyčio link sveiko balanso tarp gamtosaugos ir įvairesnio naudojimo kryptis
Kaip pagrindinę užduotį naujam Miškų įstatymui išsikėlėme siekį surasti ir įtvirtinti tokį su miškais susijusios veiklos reguliavimą, kuris užtikrintų sveiką balansą tarp atskirų visuomenės grupių poreikių miškams, atlieptų šiandienos iššūkius biologinės įvairovės apsaugos, klimato kaitos, bioekonomikos plėtros, na ir bendrai kintančių visuomenės poreikių miškams kontekste. Tam žinoma, pirmiausia reikia konstatuoti ir pripažinti, kad esamą situaciją (dabartinį reguliavimą) reikia keisti pakankamai stipriai. Man asmeniškai toks klausimas net nekyla, bet NMS procesas parodė, kad norinčių išlaikyti „status quo“ dėl įvairių ir labai skirtingų priežasčių yra tikrai nemažai. Iš kitos pusės siekiančių labai radikalių pokyčių taip pat netrūksta. Tai paprasčiausiai reiškia, kad laukia ilgos diskusijos ir paieškos tokio kelio, kuris vestų prie pamatuotų, protingų ir tikrai ne kraštutinių pokyčių.
Na bet eikime prie turinio. Bene daugiausiai lemiančiu siūlomu pokyčiu įvardinčiau miškų grupių pertvarkymą. Nors tai nėra revoliucinis pasiūlymas – visiškai atsisakyti miškų grupių, bet pakankamai stipriai keičiantis šiandienines proporcijas tarp ekonominių, ekologinių ir socialinių miškų naudojimo aspektų. Pirmiausia, siūloma aiškiai įtvirtinti, kad absoliuti dauguma šiandieninių Lietuvos miškų (išskyrus rezervatinius ir plantacinius) yra daugiafunkciniai, tai yra atlieka visą platų spektrą įvairių mums suprantamų miško funkcijų ir kartu teikia įvairias miško ekosistemines paslaugas, tuo pačiu suskirstant šiuos daugiafunkcinius miškus į tris grupes: ekologinio prioriteto, socialinio prioriteto ir ekonominio prioriteto. Taigi, pvz., ekologinio prioriteto daugiafunkciniuose miškuose pirmiausia būtų siekiama gamtos vertybių apsaugos, atitinkamai taikant tam tinkamiausias miškininkystės ir gamtotvarkos priemones, tačiau kartu neignoruojant ir tų pačių miškų atliekamų kitų svarbių apsauginių, socialinių ar ekonominių funkcijų. Greta daugiafunkcinių miškų atskiromis grupėmis, kaip ir šiuo metu, būtų įvardinami rezervatiniai miškai (kur miškų ūkio veikla iš viso nevykdoma) ir plantaciniai miškai, kuriuose būtų vykdoma itin intensyvi miškų ūkio veikla. Mano supratimu, toks ganėtinai paprastas penkių grupių modelis leistų labiau subalansuotai atliepti skirtingus poreikius ir lūkesčius miškui, nei bandymas itin detaliai priskaidyti daug siauros paskirties atskirų miškų grupių ar bandymas visiškai atsisakyti grupavimo. Kartu toks modelis sudarytų sąlygas taikyti būtent tam miškui prioritetinių funkcijų įgyvendinimui geriausiai tinkančias miškininkystės ar gamtotvarkos priemones.
Žinoma, jei lyginti su dabartine miškų grupių sistema, tai akivaizdu, kad ekonominio prioriteto daugiafunkcinių miškų bus tikrai mažiau, nei šiandien turime bemaž tris ketvirtadalius Lietuvos miškų ploto užimančių ir akivaizdžiai dominuojančių IVA grupės ūkinių miškų, socialinio prioriteto daugiafunkcinių miškų bus tikrai daugiau, nei šiandien išskiriame rekreacinių miškų, jau vien dėl to, kad socialinės, kultūrinės ir dvasinės miškų vertės ir naudos apima daug plačiau, nei vien rekreaciją.
Taiklesnė ir mažiau šabloniška miškininkystė bei gamtotvarka
Greičiausiai užtruks dar eilę metų, kol apsiprasime su mintimis, kad įvairesnė ir labiau konkrečiai situacijai pritaikyta veikla konkrečiame miško plote yra naudingesnė visomis prasmėmis, nei šabloniškas ir iš anksto užsiduotas veikimo modelis, kokį bandome taikyti dabar. Tradiciškai iš esmės absoliučiai daugumai savo miškų taikome rotacijomis (nukirtau – atkūriau) pagrįstą miškininkystės modelį, kurio dažniausia versija nukreipta į plynuosius ar atvejinius pagrindinius miško kirtimus, nors gamtinių vertybių apsaugai, socialinių ar kultūrinių vertybių išryškinimui ir puoselėjimui, o kai kada ir paties miško savininko poreikių tenkinimui toks modelis visai netinka.
Jau minėtas su įstatymo pakeitimu siūlomas miškų grupių pertvarkymas sudarys geresnes sąlygas tokiam įvairesniam miškininkavimui, ypač jei atsisakysime įprastų pagrindinių miško kirtimų ekologinio ir socialinio prioriteto daugiafunkciniuose miškuose ir leisime funkcinę paskirtį geriausiai atitinkantį medyną formuoti vadinamais specialiaisiais miško kirtimais ne tada, kai „atėjo nustatytas brandos amžius“, o tuomet, kai tam tinkamiausias metas. Žinoma, tais atvejais, kai tą medyną iš viso reikia aktyviai formuoti ar pakeisti medyno kartas.
Kitas reguliavimo pakeitimas įvairesnei ir taiklesnei miškininkystei, o kartu ir papildomos medienos tiekimo rinkai galimybėmis sietinas su leidimų kirsti mišką atsisakymu ekonominio prioriteto miškuose tarpiniams nedidelės apimties miško kirtimams, kai po kirtimo lieka normalaus skalsumo medynas (siūlome rištis prie 0,6), taip pat su siūlymu lanksčiau taikyti pagrindinius miško kirtimus – ne vien pagal minimalų kirtimų amžių, kaip yra šiandien, bet ir pagal taip vadinamą tikslinį vidutinį medžių skersmenį, kurį pasiekus medynas galėtų būti kertamas pagrindiniais miško kirtimais. Tai iš esmės leistų miško savininkui lanksčiau vykdyti miško ugdymo, sanitarinius ar kitus nedidelės apimties kirtimus derinantis prie savo poreikių, o taip pat anksčiau atlikti derliaus nuėmimo kirtimus derlingose augavietėse, išvengti šakninės pinties ar kitų ligų ir kenkėjų sukeliamų pasekmių, o kartu miško savininkui gauti didesnes pajamas, rinkai patiekiant būtent medienos pramonei tinkamesnę ir kokybiškesnę medieną. Iš kitos pusės tai leistų pateikti rinkai daugiau medienos iš mažesnio ploto ekonominio prioriteto miškų.
Aiškesnis santykis tarp miško savininko ir viešojo intereso į miškus
Šioje srityje vėlgi revoliucinių pasiūlymų nėra – išlaikomas laisvas lankymasis visų nuosavybės formų miškuose, paliekamas pirmumas valstybei nupirkti savininko parduodamus didelės gamtinės ar socialinės vertės miškus, tačiau kartu aiškiai nustatoma, kad dėl miškų grupių pakeitimo atsiradę veiklos apribojimai privačių miškų savininkams kompensuojami ne vien saugomose teritorijose, bet ir socialinio prioriteto miškuose. Tokiu būdu sprendžiamas klausimas dėl bendruomenėms svarbių privačių miškų, esančių prie gyvenviečių, kultūros objektų, geresnės apsaugos. Be to, siūloma aiškiau apibrėžti santykį tarp miško lankytojo ir miško savininko – visais atvejais privataus miško lankytojai neturėtų trikdyti to miško savininko privatumo, nekelti grėsmės jo saugumui. Tai dažniausiai susiję su atvejais, kuomet savininkas gyvena greta savo miško ir jo namų valda ribojasi su tuo mišku.
Siūloma atsisakyti ir apribojimo privačion nuosavybėn įsigyti ir turėti daugiau nei 1500 ha miško. Toks apribojimas buvo įvestas prieš keletą metų, bet praktikoje nepasiteisino, sukėlė daug bereikalingos biurokratinės naštos visiems miško žemės rinkoje dalyvaujantiems, o rinkos koncentracijos iš esmės nei padidino, nei sumažino.
Daug kitų, mažesnės apimties pakeitimų
Kadangi įstatymas bus dėstomas nauja redakcija, tai suprantama, kad bus tikrai daug smulkesnių, mažesnės apimties pakeitimų, iš kurių kaip svarbesnius paminėčiau Bendrųjų miško reikmių finansavimo pertvarkymą atsisakant pajamų iš privačių miškų medienos apmokestinimo, bet kartu sudarant galimybes didesnę iš valstybinių miškų valdytojų surinktų mokesčių dalį naudoti bendrosios miško reikmėms, praplečiant pačių reikmių sąrašą, taip pat miškotvarkos projektų pakėlimą į aukštesnį lygmenį – tik nuo 10 ha ir atestuojant rengėjus, be to dar smulkios linijinės infrastruktūros objektų įtraukimą į miško žemę, laisvesnį nedidelių rekreacinių miško infrastruktūros objektų įrengimą, miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis saugomoms atviroms buveinėms formuoti, taip pat galimybę paversti miško žemę kitomis naudmenomis plantacinių miškų atveju.
Numatoma visiškai atsisakyti Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų, o svarbiausią ir dar šiai dienai aktualų reglamentavimą iš šio teisės akto perkelti į patį įstatymą. Suprantama, tai gera proga kritiškai peržiūrėti, kurie šiuose nuostatuose įtvirtinti reikalavimai ir apribojimai dar turi prasmę, o kurie tik trukdo normaliam vystymuisi ar savo vaidmenį per tris dešimtis metų jau atliko.
***
Vertinant labai bendrai, tai kažkokių radikalių pokyčių tikrai nesiūlome, ieškome subalansuotų sprendimų nuosekliam vystymuisi ta kryptimi, kurią diktuoja NMS vizija, ES politika su miškais susijusiais klausimais, galiausiai bendras šiandienos iššūkių ir situacijos kontekstas. Kadangi Miškų įstatymo naujos redakcijos projektas dar tik rašomas ir bus ne kartą svarstomas įvairiuose formatuose, tai kviečiu ir Mūsų girių skaitytojus nelikti nuošalyje – dalyvauti diskusijose, teikti racionalius ir šiandienos problemas sprendžiančius teisinio reguliavimo pasiūlymus.
