Miško augintojai, miško savininkai, medienos pramonės atstovai ir vartotojai, dalyvavę suvažiavime, kėlė klausimą, ar iš tiesų miško ūkio ir medienos pramonės sektorius tapo bereikšmis, neprioritetinis, ar gana reikšmingas šio sektoriaus įnašas į bendrąjį šalies vidaus produktą jau yra nebereikalingas. Ar atsisakę medienos pramonės, investavusios į šį verslą milijardines lėšas, tapsime ne tik daugelio medienos produktų, bet ir žaliavinės medienos, kurios paklausa Pasaulio rinkose šiuo metu ženkliai išaugo, importuotojais. Medienos pramonės atstovai nuogąstavo, jog tokie sprendimai be abejonės atsilieps ir į šalyje pagamintų medienos produktų konkurencingumą, jų eksporto apimtis, sumokamus mokesčius, sukurtas darbo vietas ir pan.
Lietuvos miškų ištekliai nėra beribiai. Šiandien yra akivaizdu, jog ir žemės ūkio paskirties ištekliai taip pat nėra beribiai, o iki šiol vykusi intensyvi miško plotų plėtra prarado tempus. Kasmet mažėja nederlingų žemės ūkio paskirties ar ūkinei veiklai nenaudojamų žemių, galimų panaudoti miškams veisti, plotai, be to nemaži miško žemės plotai atitenka būtinosioms šalies infrastruktūros objektų: kelių, geležinkelių, energetinių trasų plėtrai, krašto apsaugos reikmėms. Gamtininkai kelia klausimą dėl svarbių atvirų (bemiškių) buveinių atkūrimo miško žemėje, kas taip pat tiesiogiai atsilieps miško ploto sumažėjimui. Taigi, turime išmokti racionaliai naudoti gamtos išteklius, atsakingai suderinti tiek ūkines, tiek ir gamtosaugines reikmes.
Tarp gamtosaugininkų yra gajūs keletas mitų, naudojamų oponentams įtikinti, jog „ir vilkas bus sotus ir avis liks sveika“. Vienas iš tokių mitų yra tai, jog saugomų teritorijų plėtros metu prarasta mediena bus kompensuojama suintensyvinus miško naudojimą (iki 70 proc. medienos prieaugio) likusiuose medienai gauti skirtuose ūkiniuose miškuose. Labai gaila, jog ir aukšto rango politikai patiki tokiomis nepagrįstomis galimybėmis. Miškininkystėje yra nuostatų ir principų, laiko tėkmėje ne tik nepraradusių savo reikšmingumo, bet ir tapusių dar svarbesniais. Vienas iš tokių – tolygaus miško naudojimo principas – senas, kaip ir pati miškininkystė, siekiantis ilgalaikių, ne vienadienių tikslų. Tolygaus miško naudojimo principas, tapęs darnaus miškų ūkio kertiniu akmeniu – užtikrinti turimų išteklių prieinamumą ne tik dabartinei, bet ir ateinančioms kartoms. Kasdieninėje miškininkystės veikloje šis principas reiškia siekimą tolygios medynų amžiaus klasių struktūros, t. y. vienodų medynų plotų visose amžiaus klasėse. Tolygi amžiaus klasių struktūra yra nenutrūkstamo daugiatikslio miško naudojimo pagrindas, kartu užtikrinantis miškų sveikatingumą, įvairovę, tvarumą, nenutrūkstamą medienos tiekimą vartotojams. Tolygios amžiaus struktūros miškai pasižymi ne tik didžiausiu tvarumu, bet ir didžiausiu bei tolygiu produktyvumu, didžiausia potencialia CO2 absorbcija. Taigi miško naudojimas ir jo atkūrimas, siekiant plotų pasiskirstymo amžiaus klasėse tolygumo didinimo, yra be galo svarbus gamtosaugine, klimato kaitos švelninimo, biologinės įvairovės palaikymo, ekonomine ir socialine prasmėmis. Beje, tolygaus miško naudojimo dydis nustatomas labai paprastai: miško plotas, skirtas medienai auginti, dalijamas iš vidutinės miško auginimo (apyvartos) trukmės. Šiuo metu miško naudojimas Lietuvoje yra daugmaž tolygus, t. y. kasmet kertamas pagrindinio miško naudojimo kirtimais plotas yra artimas visam šalies miškų plotui, skirtam medienai auginti, padalintam iš vidutinės šių medynų auginimo trukmės. Pagal tolygaus miško naudojimo principą yra labai aišku: kokia dalimi bus sumažinti medienai auginti skirti plotai, tokia dalimi proporcingai sumažės ir medienos tiekimas. Medienos nepritekliaus kompensavimas, didinant kertamus plotus, neliks be pasekmių ateinančioms kartoms. Taigi pagrindinis kontroliuotinas miško naudojimo rodiklis yra plotas. Iškertamas tūris priklausys nuo to, kiek miškininkai, taikydami pažangiausias technologijas, sugebėjo sukaupti medienos turimame plote iki brandos amžiaus. Medienos prieaugis priklauso nuo daugybės veiksnių, ne visada valdomų ūkinėmis priemonėmis. Tolstant nuo tolygios amžiaus klasių struktūros, senstant medynams prieaugis mažėja. Iki 2018 metų džiaugėmės prieaugio didėjimu Lietuvos miškuose. Labai gaila, kad medienos prieaugio didėjimo laikotarpis baigėsi ir jau penkti metai prieaugis Lietuvos miškuose mažėja. Pušynų medienos prieaugis mažėti pradėjo dar anksčiau, prieš 10 metų. Specialistai kitos priežasties paaiškinti šį mažėjimą neranda – tik kaip pušynų senėjimą (per 10 metų pušynų amžius padidėjo 7 metais), brandžių medynų kaupimąsi ir dvigubai ar dar daugiau kartų mažesnius 10–50 metų amžiaus jaunuolynų plotus nei turėtų būti esant tolygiai medynų amžiaus klasių struktūrai. Dėl to jau šiandien patiriame medienos prieaugio nuostolius, o po 50–70 metų pušynų naudojimas tesieks pusę ar dar mažiau tolygios normos. Nusistatydami vieną ar kitą prieaugio panaudojimo ribą galime pakliūti į spąstus, ypač manipuliuodami prieaugio reikšmėmis iš tiesų net nesuvokdami jo esmės. Tikslingiausia būtų Miškų įstatyme įteisinti tolygaus miško naudojimo principą, siekimą tolygios medynų amžiaus klasių struktūros, bei kirtimo apimčių neviršijančių bendrojo tūrio prieaugio, užtikrinimą.
Antras gamtosaugininkų propaguojamas mitas – kuo miške daugiau negyvos medienos, tuo daugiau sukaupiama anglies. Iš tiesų CO2 akumuliavimo procese yra skirtinos dvi fazės: CO2 absorbcija ir absorbuoto CO2 kaupimas medienoje – sandėliavimas kuo patikimiau ir kuo ilgesnį laiką. Negyvi medžiai CO2 absorbcijos procese nebedalyvauja. Palikta miške negyva mediena yra pasmerkta puvimui ir tik labai menka jos dalis, pagal Lietuvos miškų instituto mokslininkų tyrimo rezultatus, lieka dirvožemyje, bet didžioji dalis grįžta į atmosferą. Kuo daugiau negyvos medienos kaupsime miške, tuo daugiau CO2 grįš į atmosferą. Taigi, tenka ieškoti patikimesnio medienoje sukaupto CO2 sandėliavimo būdo. Didžioji Lietuvoje išaugintos medienos dalis yra sunaudojama lentpjūvystėje, medienos plokščių, faneros pramonėje. Mūsų pramonės pagaminti medienos produktai, panaudoti namų statyboje, gali šimtmečiams patikimai užrakinti iš atmosferos absorbuotą CO2. Taigi miškų indėlis į klimato kaitos švelninimą vyksta per miškų produktyvumo didinimą (t. y. CO2 absorbcijos didinimas), pilnutinį Lietuvos medienos pramonės, gaminančios ilgalaikio naudojimo produktus, poreikių tenkinimą (t. y. absorbuoto CO2 ilgalaikis kaupimas, sandėliavimas medienos produktuose). Tiesioginis stiebų medienos panaudojimas kurui, pasižymintis žemiausiu kaskadiniu koeficientu, turint išvystytą medienos plokščių pramonę, nėra priimtinas. Kurui gali būti panaudotos tik kirtimo (šakos, viršūnės ir pan.) ar medienos pramonėje gautos (žievė, nuopjovos, dulkės ir pan.) liekanos, neturinčios paklausos medienos produktų gamyboje. Kasmet Lietuvos miškuose žūsta 3,5–4,0 mln. m3 stiebų medienos, iš kurios didžioji dalis lieka miške ir supūva, bent dalies šios medienos panaudojimas kurui būtų rimta paspirtis šalies energetikai. Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenimis, Lietuvos miškuose yra sukaupta daugiau nei 15 m3/ha negyvos stiebų medienos. Šie ištekliai pastoviai didėja ir žymia dalimi gali tenkinti biologinei įvairovei palaikyti reikalingus poreikius.
Trečias mitas – Lietuvoje galima neribotai formuoti mišrius, įvairiaamžius medynus. Iš tikrųjų tai nėra taip paprasta. Skirtingų medžių rūšių paplitimą riboja augavietės sąlygos, įvairiaamžiškumą – atskirų medžių rūšių poreikis šviesai. Miškininkai pastaruoju metu pirmenybę teikia mišriems medynams, kurie yra geriau prisitaikę aplinkos pokyčiams. Lietuvos miškuose trys ketvirtadaliai medynų yra mišrūs, jie paplitę derlingesnėse augavietėse. Nederlingose augavietėse dažniausiai išplitę gryni pušies medynai, o pastoviai drėgmės perteklingose augavietėse – juodalksnio medynai. Kitos medžių rūšys turi ribotas galimybes augti tokiomis sąlygomis. Įvairiaamžių medynų formavimas yra žymiai problemiškesnis. Sąlyginai vienaamžiai vienos kartos medynai užima apie 60 proc. visų šalies medynų ploto, dviejų kartų, tarp jų ir dviardžiai medynai – trečdalį ploto. Medynams pasiekus 20–40 metų amžių ir pradėjus intensyviau retintis, atsiranda galimybė formuotis antriems ardams, daugiausia iš eglės ir tik nežymia dalimi iš liepos, klevo, guobos, uosio, skroblo. Trijų amžiaus kartų medynai sutinkami tik 6 proc. visų medynų, dažniausiai tai dėl įvairių veiksnių poveikio sudarkytuose išretėjusiuose drebulynuose, ąžuolynuose, uosynuose. Didžiausia kliūtis klasikinio įvairiaamžio trijų-keturių kartų medyno formavimuisi yra medžių rūšių, galinčių sėkmingai augti užpavėsintose sąlygose, stoka. Pagrindinė įvairiaamžiams medynams formuotis medžių rūšis išlieka eglė, o labai nedidelėje šalies teritorijos dalyje – bukas. Įvairiaamžių medynų našumas be to yra mažesnis nei sąlyginai vienaamžių, todėl ūkiniuose miškuose įvairiaamžiai klasikiniai keturių kartų medynai mūsų sąlygomis nepraktikuotini.
Opiausios problemos. Suvažiavimo dalyviai kėlė kitas labai opias problemas. Tarp opiausių šiandieninių problemų yra siūlymas rekonstruoti miško grupių sistemą atitinkamais Miškų įstatymo pakeitimais. Dabartinis miškų skirstymo grupėmis pagal miškų funkcinę paskirtį principas Lietuvoje galioja nuo 1994 metų Miškų įstatymo priėmimo su tam tikrais vėlesniais jo patikslinimais. Miškų skirstymas grupėmis praktikoje ilgą laiką buvo tikslinamas kiekvienos miškotvarkos metu, atsižvelgiant į konkrečioje teritorijoje susiklosčiusias realijas. Taigi, kas buvo palaipsniui suformuota per tris dešimtmečius, dabar planuojama pertvarkyti vienu įstatymo brūkštelėjimu. Kitas be galo svarbus dalykas – iš IVA grupės – normalaus kirtimo amžiaus ūkinių miškų planuojama nuriekti dalį II miškų grupės ekologinio prioriteto ir III miškų grupės socialinio prioriteto miškų naudai, o šiose (II ir III) grupės miškuose siūloma atsisakyti pagrindinių kirtimų. Belieka tik priminti prie pirmo mito suformuluotą išvadą, jog esminiai dėl manipuliacijų miškų grupėmis sumažėjus miškų, skirtų medienai auginti, plotui, griežtai laikantis tolygaus naudojimo principo, ta pačia proporcija sumažės ir gaunamas iš miškų medienos kiekis.
Dar vienas ne mažareikšmis miškų grupių struktūros keitimo padarinys – prarandamas suderinamumas su saugomų ir apsauginių miškų europine klasifikacija, priimta Ministrų konferencijos Europos miškams išsaugoti (MCPFE). Lietuvos saugomų miškų grupės (I, II), taip pat apsauginių (III) grupė yra pilnai harmonizuotos (akad. S. Karazija) su saugomais (1.1; 1.2; 1.3; 2) ir apsauginiais (3.1; 3.2) europinėje klasifikacijoje išskiriamais miškais. Apsauginiai miškai (Europoje jų yra per 30 proc., Lietuvoje – 10 proc.) pranyksta kaip grupė iš naujosios Lietuvos Miškų įstatymo versijos, nors visiems (pirmoje eilėje politikams) yra žinoma, jog Lietuva reguliariai privalės teikti Europos organizacijoms informaciją pagal harmonizuotą europinę saugomų ir apsauginių miškų sistemą.
Lietuva turi išsamią ir patikimą informaciją apie miškų išteklius, medienos prieaugį, jo panaudojimą, medienos nuostolius, susidarančius miško auginimo, miško ruošos procese ne tik einamuoju momentu, bet ir už praeitį. Lietuvos, o taip pat kaimyninių šalių medienos pramonė turi medienos produktams pagaminti reikalingus apvalios medienos kiekius arba produktų išeigos normatyvus. Visa tai sudaro prielaidas patikimai įvertinti ir prognozuoti medienos išteklių panaudojimo balansus, vietinių medienos išteklių patekimą į vidaus rinką bei vietinės medienos pramonės turimų ir planuojamų pajėgumų apsirūpinimo mediena laipsnį. Lygiai taip pat racionaliai turėtų būti sprendžiami saugomų teritorijų plėtros klausimai. Pirmoje eilėje turėtų būti įvertintos turimos saugomos teritorijos, jose turimos vertybės, jų žinomumas, išnaudojimo laipsnis. Teikiant steigimui naujas saugomas teritorijas, kartu su turimų vertybių charakteristika turėtų būti pagrįstas tokių teritorijų plėtros reikalingumas, įvertintos sąnaudos tokioms teritorijoms prižiūrėti, tvarkyti, kompensuoti nuostolius, patiriamus už ūkinės veiklos apribojimus. Šiandien miško savininkas atsiduria pastumdėlio vietoje. Jis nėra laisvas priimdamas sprendimus savo turto atžvilgiu, nėra tikras, ar valstybė nustatydama veiklos apribojimus, teisingai su juo atsiskaitys. Nemaža dalis miško savininkų, turėdami valdas II miškų grupėje turėjo bent viltį pasinaudoti savo turtu, sulaukus jam gamtinės brandos amžiaus. Dabar ir tokių vilčių nelieka, ruošiantis Miškų įstatymo pakeitimais uždrausti ne tik II, bet ir III grupės miškuose pagrindinius miško kirtimus.
Suvažiavimo metu nuskambėjęs klausimas „Kokioje dar kitoje demokratinėje valstybėje yra įmanoma taip nesiskaityti su savo piliečiais?“ verčia susimąstyti…
