Tarpukario laikotarpio pradžioje Lietuvos miškai daugumoje buvo tiriami ir tvarkomi kitose šalyse taikomais metodais. Mūsų tyrėjai ėmėsi darbo ir daug padirbėjo miškų tipologijos ir medynų taksacijos srityse, miško kirtimo būdų parinkimo, kad sudaryti sąlygas savaiminiam žėlimui, dirbtinio miško želdinimo, ypač pajūrio smėlynų, kovos priemonių su kenkėjais parengimo bei kt. Dotnuvos žemės ūkio akademijoje pradėtas aukštos kvalifikacijos miškininkų ruošimas. Dalis miškininkų baigė auštąjį mokslą užsienyje – kai kurie jų vykdė miškų tyrimo darbus. Būdinga tai, kad dauguma tyrimų buvo skirti praktinei miškininkystei tobulinti.
Po Antrojo pasaulinio karo, 1950 m. įsteigus Miškų tyrimo institutą, o ir veikiant Miškų fakultetui, mokslinio tyrimo darbai miškininkystės srityje buvo smarkiai išplėsti. Tyrimai buvo atliekami kaip mokslinio pažinimo, taip ir praktinio taikymo srityse. Didžiuliai darbai, kurie turi įtaką praktiškajai miškininkystei, atlikti sukuriant miškų tvarkymą dirvožeminiu–tipologiniu pagrindu sistemą, medynų formavimo ugdomaisiais ir pagrindiniais kirtimais, didinant esamų ir būsimų medynų kokybę ir produktyvumą srityse. Patobulinti miškotvarkos bei miško darbų technologijos metodai. Parengtos priemonės kovai su miško ligomis ir žaladariais. Dirbta ir ekonomikos gerinimo klausimais. Dideli darbai atlikti miško želdinimo srityje: parengti miško želdinių tipai, sukurta selekcinė miško sėklininkystės bazė, suformuoti miško genetiniai ištekliai. Atlikta ir daugiau miško tyrimo darbų praktikai. Kai kurie jų teigiamai įvertinti ir užsienyje.
Baigus tyrimus, ypač užsakomuosius, buvo rengiamos rekomendacijos praktinei miškininkystei. Rekomendacijos buvo tikrinamos gamyboje ir tik po teigiamo įvertinimo tvirtinamos Instituto mokslinės ir ministerijos techninės tarybų bendrame posėdyje, kuriame dalyvavo ir dirbantieji gamyboje miškininkai. Pažangos diegimo konkrečiais tikslais buvo organizuojami pasitarimai miškuose, kuriuose gamybininkai su mokslininkais aptardavo iškylančius klausimus. Atlikti tyrimai buvo publikuojami spaudoje. Buvo leidžiamas specialus leidinys „Mokslas gamybai“, išleistikeli Miškininko žinynai bei bukletai.
Verta pastebėti, kad pokario miškininkai, ypač dirbę nepriklausomoje Lietuvoje, o ir nauji buvo rengiami prieškario dėstytojų, skleidusių Lietuvos patriotiškumo idėjas, daugeliui rūpėjo Lietuvos miškų išsaugojimo ir puoselėjimo problemos. Tai liudija jų rūpesčiu gerėjanti miškų būklė. Lyginant su pokario būkle, sumažinti pagrindiniai kirtimai iki leistinos normos, ženkliai padidintas miškingumas (nuo 20 iki 34 proc.) ir medynų produktyvumas (2,5 karto), pagerėjo medynų rūšinė sudėtis, kultūrinės kilmės medynai sudaro 29 proc., selekcine sėkla veisiami miškai ir t. t. Mažinant girininkijų plotus, buvo sudarytos sąlygos specialistui kasmet natūroje peržiūrėti visus medynų sklypus ir esant reikalui planuoti atitinkamas priemones. Moksline pažanga domėjosi gamybininkai miškininkai. Pavyzdžiui, kad ir Jonavos miškų ūkyje 5 miškininkai parengė mokslines disertacijas. Mokslinius tyrimus vykdžiusių specialistų buvo daugelyje miško įmonių. Į Institutą buvo kviečiami specialistai dirbantieji gamyboje.
Mokslinių tyrimų ir praktinių rekomendacijų rengimo tikslais Miškų institutas, LŽŪA Miškų fakultetas, KMAIK, Valstybinė miškų tarnyba bei kitos įstaigos daugelio girininkijų miškuose įrengė nemažai bandymo ir tyrimo objektų. Vien eksperimentinių miško želdinių įveista per 400 ha. Jų tikslai įvairūs ir šiuo metu daugelis rodo įdomius rezultatus. Pavyzdžiui, buv. Švenčionėlių girininkijoje pagal dr. P. Džiaukšto projektą 1961 m. įveisti septynių Lietuvos ir penkių gretimų šalių pušies populiacijų bandomieji želdiniai. Po 60 metų akivaizdžiai matomi rezultatai. Aktyvūs buvo ir gamyboje dirbantieji miškininkai. Pagal N. Voroneco ir B. Solodovnikovo projektą Panerių girininkijoje 1960 m. įveisti 77 kilmių pušies želdiniai. Daug maumedžio bandomųjų želdinių įveisė Pertako girininkas A. Olšauskas, o klevo, ąžuolo ir kt. rūšių – Kėdainių miškų urėdas Juozas Girinas. Pagal Miškų instituto projektus įveista eksperimentinių želdinių ne tik Dubravos, bet ir daugelyje kitų buvusių miškų urėdijų. Pavyzdingai prižiūri želdinius Dubravos bei Kazlų Rūdos VMU regioninių padalinių girininkijos. Kazlų Rūdos želdiniams apart projektų sudaryti kilmės pasai. Tačiau kai kuriose girininkijose bandomieji želdiniai apleisti, o padidinus girininkijų plotus, girininkai nežino, kad tokie objektai jų girininkijose yra.
Atgavus šalies nepriklausomybę, miškų valdymo skubotos reorganizacijos kėlė miškininkų rūpestį kaip išlikti ir užgožė dėmesį mokslinei pažangai. Be to, sujungus girininkijas, dalis bandomųjų želdinių liko nežinomi. Retas kuris ir privačių miško savininkas rūpinasi moksliniais objektais. Gaila, kad kai kurie želdiniai be priežiūros sunyks. Atėjo metas pamąstyti, kaip toliau prižiūrėti ir panaudoti vertingus objektus medynų stabilumui, našumui ir kokybei didinti. O ir klimato kaita verčia miškininkus daugiau dėmesio skirti miškų likimui. Stokojančių kompetencijos asmenų kišimasis į miškininkystės reikalus stabdo pažangą miškuose.
Būtina parengti ir priimti miškininkystės mokslinės pažangos strategiją Lietuvoje. Būtina įsteigti mokslinės pažangos skyrių Aplinkos ministerijoje, o Valstybinė miškų tarnyba privalėtų sudaryti sąvadą ir skaitmenizuoti tai GIS platformoje bei kontroliuoti, kaip prižiūrimi bandomieji želdiniai bei kiti vertingi objektai. Mokslinius objektus privalėtų atžymėti miškotvarka taksacinių sklypų aprašuose ir sudaryti sąrašus, o girininkams keičiantis, perduoti aktu. Apie trečdalis želdinių ir žėlinių sunyksta, todėl pavykusiųjų įveisimo ir auginimo būdus bei technologijas vertėtų aptarti miškininkų pasitarimuose. Beveik pusė miškų yra privatūs, tačiau miško savininkai stokoja žinių apie pažangų miškininkavimą. Tad, mes privalėtume jiems perteikti informaciją ne tik kursuose, bet ir pasitarimuose girininkijose kartu su mokslininkais.
