Algirdas Brukas
Mūsų girios, 2022 m. nr. 5–6
Dar jaunystėje, pradėjęs dirbti pagal specialybę, ėmiau rinkti kuo nors sudominusius, patikusius ir labai nepatikusius straipsnius ar jų ištraukas, susijusius su miškais ir gamta. Kai dar nebuvo paprasta pasidaryti kopijas, ranka užsirašinėdavau tada atrodžiusias svarbiausias ištraukas. Tas pomėgis neužilgo paskatino pačiam imtis plunksnos, veltis į įvairias, kartais vaisingas, kartais visai bevaises diskusijas.
Nuo viduramžių iki XXI amžiaus
Praeito amžiaus devintame dešimtmetyje į rankas pakliuvę „Krašto ir žmonių“ serijoje publikuoti Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą XIV a. pabaigoje aprašymai nulėmė susidomėjimą mūsų šalies miškingumo ir istorinės miškų kaitos tematika, tame tarpe miškų įtaka neretai mūsų žemėje besikartojusiems gynybiniams, puolamiesiems bei partizaniniams karams. Gilinantis į problematiką atsirado supratimas apie tankiau ir rečiau apgyventų teritorijų, didesniųjų miškų masyvų, negyvenamų dykrų atsiradimą ir jų kaitos priežastis. Ypač išryškėjo didžiųjų kovų su ordinais laikotarpiu miškuose įrengiamų užkardų (iš nukirstų ir suverstų į sunkiai su žirgais ir gurguole praeinamų medžių užtvarų–volų), reikšmė tuometėje krašto gynyboje, jos strategijoje bei taktikoje. Puslankiu iš pietvakarių iki šiaurės vakarų Lietuvos pusės suverstos tokios ilgesnės ar trumpesnės užkardos prie visų senovinių keliavimo traktų stipriai sutrukdydavo kariaunų vilkstines, o prie jų budinčios sargybos, kol priešas šalindavo kliūtis, suspėdavo skubiai pranešti artimiausioms gynybinėms pilims bei gyvenvietėms ir taip laimėjus laiko pasiruošti kovai bei paslėpti numatytose vietose svarbiausią turtą (gyvulius ir kt.). Šiuolaikiniai mūsų karo istorikai (M. Vitkūnas ir kt.) tvirtina, kad kartais prie užkardų galėjo būti susirėmimų ir netgi naudojamos senovinės patrankos. Kryžiuočiai saugodamiesi nuo lietuvių atsakomųjų žygių irgi naudojo tokias užtvaras ir prie jų budinčias sargybas. Viena iš tokių užtvarų buvo Kuršių nerijos kamieninėje dalyje sublokuota su skersine nerijos perkasa (vandens kliūtimi), kurios paskirtis buvo saugoti Rasytėje pastatytą gynybinę kryžiuočių pilį ir visą šiaurinę Sembos pusiasalio pusę. Bet dauguma užkardų buvo Sūduvoje ir Žemaitijoje.
Bet mes čia nesileisime į detalesnę praeities analizę. Tik pabrėšime, kad laikui bėgant karinė miško reikšmė keitėsi, gal kiek sumažėjo, bet kai kuriais aspektais išliko svarbi. Sakykime, jei imtume kalbėti apie Pirmąjį pasaulinį karą, tai čia daugiausia akcentų tektų vokiečių vykdytai medienos grobimo politikai ir su tuo atsiradusiomis problemomis, o kalbant apie rezistencines kovas po Antrojo pasaulinio karo didžiausią dėmesį reiktų skirti partizanų bunkerių vietų parinkimui miškuose, jų įrangai, pasalų organizavimui, miškų tarnybos darbuotojų įtraukimui į kovas tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. To laikotarpio miškininkų likimams esu paskyręs knygą „Ir jiems ošė girios“. Maniau, kad tuo ir užbaigsiu šios tematikos nagrinėjimą. Juk atėjo nepriklausomybės ir taikos metai.
Posūkis į ideologinio ir informacinio karo formas
Tačiau pirmame šio amžiaus dešimtmetyje mano renkamoje medžiagoje atsirado nauja rubrika „Miškas ideologiniame ir propagandiniame kare“. Pradžioje net buvo nelengva susigaudyti gerokai margoje mišrainėje, kurioje buvo galima rasti visokių tiek rimtesnių, tiek visiškai šlamštinių minčių. Jose figūravo ir ultra kairieji, ir ultra dešinieji požiūriai, mokslas persipindavo su pseudo mokslu, realios problemos su sąmoningu melavimu. Ilgainiui darėsi vis akivaizdžiau, kad vyksta ne visai stichinė, o organizuotų bruožų turinti kova prieš Lietuvoje atkurtą privatų miškų ūkį ir privačią miškų nuosavybę, prieš miškų naudojimą šalies gynybiniams interesams, prieš tradicinį miškų išteklių naudojimą tiek privačiuose, tiek valstybiniuose miškuose bei prieš visą klasikinę miškininkystę.
Siekiant pritraukti į šią veiklą platesnes visuomenės mases, paprastai buvo ir yra pradedama kova prieš atskirų medžių kirtimą miestuose ir plynabiržinį kirtimą miškuose, traktuojant teisėtus miško kirtimus ne kaip ūkinę veiklą, o kaip išimtinai žalingą ar netgi nusikalstamą dalyką. Užkibusiems ant tokio kabliuko smegenys toliau plaunamos įvairiausiomis pasakėčiomis. Pavyzdžiui, kad mieste kertamas medis todėl, kad iš to nori prasigyventi meras ar koks kitas valdininkas, o ne todėl, kad jis papuvęs ir kelia pavojų žmonėms ar jų turtui arba trukdo svarbios infrastruktūros plėtrai. Kalbant apie ūkininkavimą miškuose (nepertraukiamą miškų apsaugą, auginimą, naudojimą ir atkūrimą) net nesinori kartoti visų tų nesąmonių ir šlykštaus melo. Bet vis tik dabartinio realaus Ukrainos ir Rusijos karo fone pažvelkime į pas mus vykdytą informacinį–propagandinį karą panaudojant miškų tematiką, nors oponentai turbūt tvirtins, kad čia joks karas, o tik ribota operacija prieš miškų naikintojus.
Lietuvos miškų ūkis kertamas iš šaknų
Štai kaip vienas iš kovos prieš dabartinį miškų ūkį bosas, apibūdina Lietuvos miškų ūkio istoriją (https://www.gyvasmiskas.lt):
| Lietuvos senieji miškai buvo iškirsti dar viduramžiais, tikriausiai jezuitų ir kryžiuočių… Šiandienos mokslininkai nekelia drąsesnių hipotezių apie senovės miškų ir upių dydžius bei įvairovę, nes patys dvasiškai numenko. Tiki tik tuo, ką mato sau panosėj – todėl ir mąsto „buitiškai“, primityvaus ateizmo ar bažnyčios lygiuose. Sukūrė Lietuvos Statutus, įteisinančius baudžiavą, ir „ūkininkauja“, alindami gamtą jau kelintą šimtmetį… Štai ir visa istorija. Visa kita – antraeilės detalės ir hipotezės. |
Taigi, senieji lietuviai, atsieit, medienos nenaudojo, mūsų miškus iškirto iš vakarų atėję kryžiuočiai ir jėzuitai. O mes lig šiol kelis šimtmečius tik aliname gamtą. Galime pateikti ir daugiau panašių istorijos traktavimo „perlų“, pavyzdžiui, kad piliakalniai buvo ne gynybiniai objektai, o pagoniški maldos namai ir kt. Bet baikime su istorijos interpretacijomis. Mes jas pateikėme tik todėl, kad parodytume jog dirbama solidžiai – problema nagrinėjama iš šaknų… Toliau kalbėsime apie naujausius laikus. Miškų gelbėjimas ypač suaktyvėjo po 2014 m. Seimo sprendimo plėsti karinius poligonus Labanoro–Pabradės ir Gaižiūnų–Rumšiškių giriose. Be kovos prieš miškų kirtimą ir poligonų plėtimą miškuose buvo eskaluojamos ir visokios kitokios temos, kurios galėjo pasitarnauti ne konstruktyviai kritikai, o tik žmonių kiršinimui bei esamos valdžios niekinimui, nežiūrint ar ji dešinesnė, ar kairesnė. Svarbu, kad tik būtų pretekstas kelti kuo didesnę sumaištį. Ypač aršiai kovota prieš didesnių užsienio investitorių atėjimą į Lietuvą (prisiminkime istorijas su CHEVRON, IKEA), prieš euro įvedimą, prieš žemių pardavimą užsieniečiams. Tai reiškia, kad pirmiausia siekta šalies ūkio žlugdymo, ekonominės raidos stabdymo, o tuo pačiu – žmonių gyvenimo bloginimo.
Išryškėję svarbiausi tikslai ir tematikos įvairovė
Propagandinis miškų gelbėjimas savo piką pasiekė 2017-2018 metais, kai vykdyta miškų reforma sukėlė politinius debatus, o taip pat daug problemų miškininkų bendruomenėje. Tada organizatoriai jau net per daug nesidangstė figos lapeliais. Prieš garsųjį Labanoro žygį interneto platybėse buvo galima rasti tokius kurstytojiškus aiškios krypties lozungus:
| 2018 m. rugsėjo 18 d., antradienis Vietoje miško – Kauno didumo NATO poligonas …rengiant Pabaltijo buferinę zoną (kurios dalimi yra Lietuva) galimai JAV karinei avantiūrai prieš Rusiją, (paryškinta mūsų) neapsiribojama tik tokiu gyvosios gamtos niokojimu. Kaip žinia, dar 2017-ais pristatyta ir šiemet jau vykdoma urėdijų reforma įgalina privatininkus, tame tarpe transnacionalinio kapitalo gigantus (kaip „Ikea“) nevaržomai kirsti miškus, nė velnio nesirūpinant jų ilgalaikiu ataugimu. |
Nors to Labanoro žygio kviesliai dirbo išsijuosę, sulėkė ir oficialios žiniasklaidos atstovai, bet 1,5 tūkstančio žygeivių 2018 m spalio 10 d. marširavimas po girią, vyriškos giminės Labanoro bobutės fantazijos apie Lietuvos miškų būklę, kitų minties galiūnų kalbos apie gręsiančias katastrofas dėl, atsieit, miškų naikinimo ir entuziastingai priimtas „Labanoro manifestas“ be rimtesnių smurtinių provokacijų, matyt pilnai nepatenkino renginio ideologų lūkesčių. Jie straipsnyje „Labanoro žygis – kova ar miesčionių žaidimas“ išsakė kritiką ir davė instrukciją, ką toliau reikia daryti:
| …jei toje masėje apskritai esama kovotojų, kurie norėtų kažką daryti, reiktų burtis į grupes ir: 1) išsiaiškinti, kur tiksliai randasi kertami objektai, kada, kaip ir kokia technika tai yra daroma; 2) tose vietose budėti, blokuoti kirtimus, sabotuoti techniką – kas būtų tikslinga tik esant tam tikram masiškumui (50, 100 ar pan. žmonių), nes vos vieną kitą protestuotoją labai greitai „susemtų“ be jokio didesnio atgarsio visuomenėje. |
(Abi citatos iš: https://kibirkštis.blogspot.com).
Tačiau greičiausia dėl vėlyvo rudens ir žiemos orų ar kokių kitų priežasčių ryškesni išpuoliai, blokados ir sabotažo aktai buvo atidėti vėlesniam laikui. O kitą sezoną kaip tyčia atsirado naujų žymiai perspektyvesnių sričių kiršinti žmones ir pulti valdžią dar platesniu frontu ir ne girios viduryje, o arčiau valdžios buveinių. Tai buvo vaikų, gėjų, lesbiečių, tradicinių ir netradicinių šeimų teisių bei vertybių klausimai. Sumaniai dirbant su naująja tematika atsirado galimybės pritraukt daug daugiau dalyvių ir sukelti rimtesnę maišatį visuomenėje. Kai kurios oficialiai registruotos miško gynėjų organizacijos ypač pagausėję piko laikotarpiu, užsidarė ar paliko dalį veiklos, o jų asai išplėtė profilį, bet nepamiršo ir buvusių reikalų. Jie skatino naujų medžių gynėjų grupių kūrimąsi ar senųjų suaktyvinimą vos pasitaikius kokiai nors progai atskiruose miestuose (bene aktyviausiai sostinėje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose), arba kūrė atskirų miškų masyvų gynėjų grupes periferijoje. Punios šilo gynėjai veikė bene agresyviausiai ir, sulaukę aukščiausio lygio politinės paramos, faktiškai pasiekė savo tikslus, priešingai vietos gyventojų valiai. Tebeveikia aktyvi Šimonių girios gynėjų grupė.
Toliau liguistai net oficialiose žiniasklaidos priemonėse peršama teorija, kad geras ir tikras miškas yra tik ūkinės veiklos neliesta sengirė. Tik jos apsuptyje žmogus gali jaustis saugus, taikus ir laimingas. O ūkinis, žmogaus naudojamas miškas nieko nevertas. Jo pasodintas ar savaime atsikūręs jaunamiškis iš vis ne miškas, o medkirčiai ir medžiotojai, tai tik gyvosios gamtos naikintojai ir žudikai. Taip ir norisi jiems pasakyti: didžiausia niekada nenaudotų sengirių sankaupa, skaičiuojama milijonais ha, yra Sibire. Važiuokite į tą laimės šalį ir būkite ten saugūs ir laimingi. O mes čia sugebėsim būti laimingi ir su mūsų prižiūrimais ir naudojamais miškais, įskaitant ir juose esamas ir būsimas, bet su atsakingumo jausmu, o ne chunveibinišku entuziazmu, kuriamas saugomas teritorijas. Mums reikia ne vien egzaltuotų, kiekvieną kelmą graudžiomis ašaromis laistančių virkautojų, bet ir stiprių, mokančių naudoti ginklą, galinčių jėga ginti savąjį kraštą žmonių.
Mulkinimo technologijos, akiplėšiškumas ir išradingumas
Niekur nedingę medžių ir miškų gynybos organizatoriai ir toliau ieško naujų smegenų plovimo būdų ne tik kritikuodami realias, bet daugiausia pačių sugalvotas bėdas, pagal situaciją tai puldami, tai pataikaudami atskiriems politikams ir aukštiems pareigūnams, siekiant jų paramos. Rėmėjų ieškota visose politinio spektro pusėse. Kai kurie veikėjai „paploninę liežuvius“ ir dabar dalyvauja kuriant NMS (nacionalinį miškų susitarimą). Ir turbūt gan sėkmingai tai daro, nes panašu, kad jie priimami, kaip nuoširdūs derybų partneriai ir kovotojai už Lietuvos gamtą, nors turi aiškius esamo miškų ūkio ir miško pramonės griovimo tikslus. Peržiūrėjus, kad ir „Gyvojo miško“ FB propagandą, matosi, kad ten ir toliau kurstomi žmonės prieš privačių miškų savininkus, valstybinį miškų ūkį, niekinama nacionalinė ir vakarietiška medžio pramonė, peikiama įvežama technika. Kartu teikiamos instrukcijos kaip kovoti su medžių kirtimais tiek mieste, tiek kaime ir net nurodoma, kaip ir kas turėtų pakeisti sunaikintą dabartinį miškų ūkį. Dėl ribotų straipsnio galimybių pacituosiu tik porą rekomendacijų, iš: https://www.gyvasmiškas.lt.
| – Pripažinti Žemės ir augalų intelektualumą valstybinės politikos lygmenyje. – Diegti alternatyvias technologijas, leidžiančias apsieiti be naujų kirtimų – auginti pluoštines kultūras (linus, dilgėles, kanapes), vystyt jų perdirbimo technologijas. |
Pirmąjį siūlymą iš kažkokios ezoterinės srities palieku be komentarų, o dėl antro padiskutuokim. Tiesa, kad iš kanapių galima pagaminti gerą popierių, bet nesąmonė, kad kanapės, dilgėlės ir linai gali pilnavertiškai pakeisti medieną. Net jei kas nors sukurtų tokias technologijas, pagal kurias kanapes būtų galima perdirbti ne tik į popierių, bet ir į kitus medžio produktus, praktiškai tai reikštų žemės ūkio plotų plėtimą. Tuo tarpu žemės ūkis ekologine prasme nepalyginamai „žiauresnis“ už miško ūkį (laukuose keliskart per metus turės dirbti sunki technika, kuri terš aplinką, bus draskomas visas paviršinis dirvožemio sluoksnis, naudojamos aplinkai nepageidautinos trąšos ir augalų apsaugos priemonės, vargu bau apsieis be aplinkos taršos ir pluoštinių medžiagų perdirbimas, paverčiant medienos pakaitalais). Kai tuo tarpu auginant mišką su sunkia technika bus ateinama tik kartą ar daugiausia keliskart per 100 metų, teršimas ir žala aplinkai bus nepalyginamai mažesni. Lietuvoje nėra brangiai kainuojančios kanapių auginimo technikos, technologijų ir, svarbiausia, perdirbimo įmonių, kam reiktų labai didelių investicijų ir laiko. Betgi organizatoriams rimti klausimai nerūpi. Jiems, pavyzdžiui, smagiausia rodyti iškirstą biržę arba nufotografuotą miškavežį ir aiškinti, kad baigiama sunaikinti kokia nors saugoma teritorija. Apie tai, kad Lietuvoje yra įvairios saugomos teritorijos: ir tokios, kuriose negalima jokia ūkinė veikla ir tokios, kuriose žmonės gali gyventi ir ūkinė veikla galima. Jei kas šioje sistemoje nepatinka, tai reikia žmogiškai kalbėtis ir įrodyti teritorijos statuso keitimo reikalingumą. Bet gelbėtojams reikia ne įrodymų ir tvarkos, o skandalų, betvarkės, neapykantos kurstymo.
Iš principo atsisakymas naudot medieną, kuri yra savaime atsikuriantis ar nesunkiai atkuriamas, draugiškas aplinkai ir žmogui resursas, keičiant ją į taršesniais ir brangesniais metodais gaunamus resursus, ar kokius kitus dirbtinius pakaitalus, labiau panašus ne į aplinkos apsaugą ir šalies ekonominio potencialo vystymą, o į kenkimą tiek aplinkai, tiek žmogui.
Miškų klausimai dideliame informacinės kovos pakete užima tik nedidelį atskirą paketėlį. Bet mūsų šalies atžvilgiu jo tikslas gan didelis net, sakyčiau, didingas, nes atsisakius tradicinio miško naudojimo, sugriovus klasikinį Lietuvos miškų ūkį ir neblogai išvystytą medienos pramonę, trečdalis Lietuvos teritorijos taptų jokių materialinių vertybių neprodukuojančia dykra, keliasdešimt tūkstančių žmonių liktų be darbo, vietoje sėkmingo baldų ir daugelio kitų medžio produktų eksporto reiktų didinti importą ir t. t. Realios gamtosaugos problemos, susijusios su oro, žemės, visos gyvenamosios aplinkos tarša ir neatkuriamų gamtos išteklių naudojimu bei klimato kaita, dar paaštrėtų ar bent liktų neišspręstos.
Mūsų miškų ūkis nebuvo sugriautas prichvatizacijos laikais. Po nepriklausomybės atkūrimo miškai tapo pagrindine baze saugomų teritorijų kūrimui bei gausiam rekreacinių takų ir gamtos poilsiaviečių tinklui. Nežiūrint priešiškų trikdžių ir gąsdinimų, buvo realiai atkurta privatinė miškų nuosavybė ir šalia valstybinio sukurtas privatus miškų ūkis. Ženkliai padidėjo vidutinis visų medynų amžius, o brandžių medynų plotai, lyginant šio šimtmečio pradžią su praeito šimtmečio viduriu padidėjo grubiai vertinant daugiau nei triskart. Tad demagogų arba nieko apie miško naudojimo dydžius ir jų nustatymą neišmanančiųjų paistalai, kad sovietmečiu buvę labai saikingos ir „geros“ miško kirtimų apimtys nepriklausomoje Lietuvoje padvigubintos dėl pramoninkų lobizmo, privačių miškų savininkų godumo ir valstybinių miškininkų parsidavimo, o ne pagal mokslu grįstus ir teisės aktais patvirtintus metodus, ne tik niekuo neparemti, bet yra nukreipti sąmoningam gerai ir atsakingai veikiančių ūkio šakų žlugdymui. Atskiri ekologinės žalos elementai susiję su reguliuojamu medienos naudojimu iš tiesų yra neišvengiami, bet jie trumpalaikiai, minimalūs ir net nepalyginami su ta žala, kurią orui, vandenims ir dirvožemiui daro autotransportas, plastikų ir sintetinių medžiagų gamyba bei vartojimas, urbanistinės ir kt. infrastruktūros plėtimas, intensyvus žemės ūkis, buitinė tarša ir nesaikingas bei neatsakingas dalies visuomenės vartotojiškumas. Reikia pripažinti, kad nežiūrint nei sveiko proto, nei objektyvių statistinių duomenų, dezinformatoriams pavyko gal ir didesnę pusę Lietuvos gyventojų įtikinti, kad didžiausia gamtosauginė problema Lietuvoje yra miškų kirtimas. Nors iš tiesų Lietuvos miškų ūkis atitinka tvaraus ūkio standartus, o mūsų miškai, tarp kurių didelė dalis įveista žmogaus rankomis, yra vienas pagrindinių gyvenamosios aplinkos stabilumo garantų.
Būkime atsparesni apkvailinimui
Visos šios veiklos pagrindiniai įkvėpėjai bei organizatoriai neturi nieko bendro su racionalia gamtos apsauga ir subalansuota ūkio plėtra. Bendri tikslai, kurių siekia į Rytus nuo mūsų šalies esanti Žemės pusė, kovodama informacinį–propagandinį karą su į Vakarus esančia puse, gan seniai įvardinti tyrinėtojų ir net perbėgėlių. Trumpai apibendrinus, šiuo karu siekiama sukelti kuo daugiau problemų, išprovokuoti neapykantą tarp valdžios ir kuo didesnės dalies visuomenės, o taip pat tarp atskirų visuomenės grupių, pakenkti žmonių dvasiniam bei materialiniam gerbūviui. Stengiamasi patraukti arba apkvailinti kuo didesnį kiekį žmonių, kad jie negalėtų priimti protingų ir teisingų sprendimų, negalėtų apginti savo šeimos, savo visuomenės ir valstybės.
Aišku, kad šis informacinis–propagandinis karas apima daugelį sričių, tarp kurių itin reikšminga gamtosauga. Jos realios problemos ne tik reikšmingos, bet ir gan sudėtingos, prieštaringos, iki galo neištirtos. Todėl jų eskalavimu galima pasiekti toli einančių politinių ir netgi karinio pranašumo tikslų. Ryškiausias pavyzdys – per „žaliąjį durniavimą“ Vokietijoje pernelyg greitas atominės energetikos uždarymas ir dėl to sekęs žmonių gerovės bei valstybės saugumo „pakabinimas“ ant rusiškų dujų vamzdžio. Mūsų šalyje, panaudojant kai kurią vietinės biurokratinės bei politinės aplinkos specifiką, pavyko „pridengti“ opiausias gamtosaugos problemas, susijusias su žymiai taršesnėmis, pavojingesnėmis gamtinei įvairovei ir gyvenamai aplinkai sritimis, ir dirbtinai sukurstyti aistras dėl pakankamai gerai funkcionuojančio Lietuvos miškų ūkio.
Neturiu nei kokios nors labai mylimos ar labai nekenčiamos partijos, netikiu ar bent labai kritiškai žiūriu į visas sąmokslo teorijas. Todėl nemanau, kad eiliniai medžių gynėjų žygių ir konferencijų dalyviai, žmonės pasirašinėjantys po miško gynimo manifestais ir peticijomis, tai daro nenuoširdžiai ar juolab, kad jie visi yra kokie nors slaptieji Rytų agentai. Greičiau tai atitrūkę nuo gamtos, stingantys objektyvių žinių ir suklaidinti miestelėnai. Netgi Labanoro bobutės tipo plepiai ir fantazieriai ar prie kietų medžių kamienų besiglaustančios ir beribę meilę kartais gyvam miškui, kartais mirusiai medienai deklaruojančios ponios bei panelės, europinių gamtosaugai skirtų lėšų melžimo specai, netgi dalis viešų renginių organizatorių ir kažkokios ezoterinės miškininkystės propaguotojų, tikrai nėra ištisinė vieninga penktoji kolona. Bet jų tarpe tikrųjų kolonos narių, dirbančių iš idėjos arba už priešo mokamus grašius yra. Lietuvai būdingas ir gan stiprus tos kolonos avangardas: narių–korespondentų būrelis, jungiantis norinčiuosius tapt jei ne mesijais, tai bent tautos gelbėtojais ir sugebantis puikiai manipuliuoti realiais sunkumais ar problemomis, valdžios klaidomis ir daugelio žmonių patiklumu. Tačiau atsakingai įvardinti tuos „tikruosius narius“ ne taip paprasta. Todėl šiame rašinyje sąmoningai susilaikiau nuo pavardžių minėjimo.
Realybėje prasidėjusi Rusijos karinė invazija į nepriklausomą Ukrainą vietoje žadėtos „JAV karinės avantiūros į Rusiją“ bent daliai suklaidintų miškų gynėjų atvers akis ir tikėtina, kad dabar naujo karinio poligono, apimančio kelis tūkstančius ha steigimas Rūdninkų girioje nesukels didelio šaršalo, kuris būtų kilęs, jei ne tas tikrasis karas. Bet dalis gynėjų be abejo vis tiek liks suklaidinti, gal net manys nieko bendro neturintys su destrukcinėmis jėgomis, tikės esantys nuoširdžiausi gamtos mylėtojai ar uoliausi klimato kaitos stabdytojai. O jais ir kilnia gamtosaugos vėliava prisidengdami „tikrieji nariai“ toliau kovos prieš privačius miškus, klasikinę miškininkystę, Lietuvos medžio pramonę ir daugelį kitų dalykų, kurie tik gali pabloginti mūsų gyvenimą ir silpninti valstybę. Tiesa, šiam moderniam informaciniam karui, didelę reikšmę turės dabar Ukrainoje vykstančio tikrojo karo tarp Rytų ir Vakarų galutiniai rezultatai.
Todėl kreipiuosi į privačių miškų savininkus ir kolegas miškininkus: užtenka būti pernelyg korektiškais, nepalikime be atsako pasisakymus prieš miškų naudojimą gynybiniams tikslams, pasikėsinimus į nuosavybę, totališkai plečiant miško naudojimo draudimus, šmeižto kompanijas, įvardijančias ūkininkavimą miškuose miškų naikinimu, pasisakymus prieš mūsų įveisiamus naujus miškus, neva jie nėra visaverčiai, ir kt. priešišką propagandą bei ideologiją, besidangstančią gamtos saugojimu. Supraskime tai kaip pareigą savo profesijai ir savo tėvynei.
