Apie šernus tarpukario Lietuvoje: faktai, mitai, prietarai

Tačiau jį gyvą ar negyvą, manau, labai nedaugelis yra matę savo akimis, nes šernas nėra taip dažnas mūsų miškų gyventojas. Didesnis skaičius šer­nų yra Raudondvario, Kretingos, Panemunės, Joniškio, Varėnos, Kauno, Jurbarko urėdijų didesniuose miškuose, kuriuose randame ąžuolynų arba ąžuolų, kaip priemaišą, kitų veislių medynuose. Šer­nas sutinkamas ir kituose miškų urėdijų plotuose, tačiau nežymiame skaičiuje. Paskutiniųjų metų apskaičiavimo daviniais, mūsų miš­kuose šernų rasta: 1937 metais – 625, 1938 metais – 868. Šios kelių metų džiuginančios skaitlinės rodo, jog šiam miškų gyviui daugintis mūsų miškuose sąlygos buvo gana palankios. Kadangi savo didin­gumu ir grožiu šernas sudaro mūsų stambiosios miškų gyvūnijos papuošalą, norima ilgiau ties juo apsistoti.

Šernas, dėl savo didelio panašumo į seniau namuose augintas mažiau kultūrinių veislių kiaules, kai kur yra vadinamas girine kiaule. Jo didelė pailga galva su smailiu snukiu ir plokšti kūno iš­vaizda pritaikyta raustis žemėse ieškant sau maisto ir landžioti miško tankumynais. Jo kūnas, bendrai galima pasakyti, yra juodos su tamsiai ruda spalvos mišinys: ausys, kojos ir uodega tamsiai rusva su juodumo atspalviu; kūnas – rusvai juodas; galva – rusvai juoda su daugybe pražilusių balsvų plaukų, kurie suteikia galvai baltumo atspalvį. Jaunikliai pirmame savo amžiaus pusmetyje esti dryžuoti. Vėliau dryžuotumas išnyksta ir kas charakteringa, jog kuiliukai ilgiau pasilieka dryži, negu kiaulaitės.

Šerno oda gana stora su tankesniu žiemos metu ir švelnesniu vasarą tamsiai rudu pūku, iš kurio kyšoja gana tankūs ilgi šeriai. Jo didingumui daug priduoda ilgi gūbrio šeriai, kuriuos iš baimės, išgąsčio ar šiaip savo priešui įbauginti pašiaušia ant savo kupros ir sprando. Šernas, gyvendamas spygliuočių ir lapuočių maišytuose miškuose, mėgsta savo kailį kasyti į medžius. Kadangi medžiai esti sakuoti, todėl ir jo kailis išsisakuoja, o prie jų prilipęs purvas, dul­kės sudaro nelyginant šerno šarvus, kurių esą nei kulka neimanti. Bet taip manyti būtų per daug naivu ir nėra pagrindo. Šernai no­romis mėgsta apsigyventi šlapiose vietose, paliai šaltinėlius, negi­lius upokšnius, kur purvo voniose galėtų pakankamai pasivolioti.

Didžiausias šernų ginklas yra iltys. Jos yra išaugusios abiejose žandikaulių pusėse: viršutinės – trumpesnės ir riestos, apatinės – ilgesnės ir beveik tiesios. Kuiliai pasižymi žymiai didesnėmis ilti­mis, negu kiaulės. Pas kuilius amžiui didėjant iltys auga ir suteikia jiems baisaus ginklo išvaizdą. Iltys taip sudarytos, kad viršutinės – storosios, nors ir trumpos, guli sklandžiai prisiglausdamos ant apatinių. Smūgį jis duoda, žandus sukandęs, apatinių ilčių viršūnė­mis ir gaunasi lyg apatinės piauna, o viršutinės išdrasko. Be to, tenka pastebėti, kad šernai bėgdami ir šiaip jau dažnai nesuleidžia žandikaulių ir atverčia žandus, lyg šuo urgzdamas. Tokiu būdu iltys pasirodo dar žymiai ilgesnėmis ir net kai kam duoda pagrindo ma­nyti, jog šernai turi išleidžiamąsias iltis puolimui, ko tikrumoje nėra.

Šernų ruja esti vieną kartą metuose, lapkričio–gruodžio mė­nesiais ir tęsiasi apie keturias savaites. Jaunesniosios patelės per 16–18 savaičių ir apie 20 savaičių senesniosios patelės – balan­džio–gegužės mėn. atsiveda iki 12 dryžuotų paršelių. Labai senos šernės veda vos porą vaikų. Prie pamiškių pasitaiko naminės kiau­lės ir šerno mišinys. Vienoje vietoje naminė kiaulė buvo atvedusi septynius paršelius. Tačiau paršeliai pradėjo nykti nuo uždaro gy­venimo. Davus laisvę bėgioti, trys paršeliai užaugo, kurie savo iš­vaizda nieko nesiskyrė nuo šerno.

Šernas yra daugiau nakties žvėris. Maitintis į atviras vietas išeina tik naktimis ir auštant vėl grįžta į savo guolį. Jo mėgiamiau­sias maistas – ąžuolo gilės, buko riešutai, kaštanai, augalų šaknelės, vabzdžių lėliukės ir lervos, pelės ir sliekai. Iš lauko kultūrinių augalų mėgsta javus, bulves, runkelius ir kitus šakniavaisius.

Suaugęs šernas turi iki 1 m aukščio ir 2 m ilgio. Jo svoris 150–200 kg. Šerno amžius laikomas 20–25 metai.

Daug įdomių pasakojimų galima išgirsti apie šernus vienišius. Apskritai, šernai gyvena ne pavieniai, o būriais, gaujomis. Kaip gi atsiranda vienišas? Kuiliai, pasiekę 2–3 metų, sutvirtėja, gyvena drauge būriuose ir gana aršiai kovoja dėl patelių. Todėl nulupę kiekvieno šerno patino odą, rasime ją suraižytą gana giliais skro­džiais konkurento iltimis.

Viskas gyvenime keičiasi ir sensta. Taip dedasi ir su šernais patinais. Praslinkus jaunystės metams, sumažėja jo jėgos, nebelieka ilčių aštrumo, dingsta patraukimas prie priešingos lyties, o gimsta nenugalimas pavydas. Tada jaunesnieji ir tvirtesnieji konkurentai veja pavyduolius iš savo būrio. Tam mielai pritaria ir patelės. Iš­vyti iš būrio patinai pradžioje dar laikosi netoli jo, bet pamažu ša­linasi, tolsta ir taip pasilieka girios atsiskyrėliu gyventoju – vie­nišu. Vienišas gana įdomus savo drąsa, gudrumu ir atsargumu. Ir dažnai, gal būti, vienatvės prislėgtas, pats rizikuodamas savo žy­giais, ieško mirties. Todėl medžiotojui, ant jo pasikėsinusiam, tenka pasitikėti savimi ir būti gerai pasirengusiam su juo stoti į dvikovą. Netaiklus šūvis ar nemirtinga žaizda gali kartais baigtis medžiotojo sužalojimu ir net mirtimi.

Šernų medžioklės būdai, išskyrus vieną kitą, nesudaro didelių skirtingumų, kaip ir medžioklės kitų stambiųjų miško žvėrių. Medžiojama su varovais bendrose medžioklėse, su šunimis, o taip pat prie išėjimo į maitinimosi vietas ir guoliuose.

Medžioklė su varovais nereikalauja ypatingo paruošimo. Vie­tiniai eiguliai geriausiai žino jų gyvenamąsias vietas ir mėgiamiau­sius vaikščioti takus. Viena svarbu – varymus daryti pavėjui. Pa­prastai medžiotojai stengiasi pasislėpti nuo tos pusės, kur eina va­rymas. Tas šernų medžioklėse nesudaro didelės svarbos. Pas šernus akylumas mažiausiai išsivystęs, o puikiausiai išvystyta klausa ir uoslė. Todėl čia ir tenka taikytis prie jo ištobulintų pajutimų: ne­turėti kvapų ir vengti traškėjimo. Atrodytų, kad išsikvėpinęs niekas į mišką nevažiuoja medžioti, bet čia pakanka jo uoslei pagauti kva­pą išteptų batų, naftalino ar naujai pasiūtų, dar neišnešiotų kailių ar tabako, kad šernas pasuktų nosį visai kita kryptimi.

Šernai varymuose eina netoliausiai nuo varovų su mažais su­stojimais pasiklausyti juos lydinčio triukšmo. Todėl šaudymas į varovų pusę privalo būti gana atsargus. Netaikli kulka savo laimi­kiui gali būti taikli varovui. Todėl nejaučiant gerai aplinkumos, geriausia yra prisileisti šerną galimai arčiau arba net paleisti šūvį tada, kai žvėris jau praėjo medžiotojų liniją.

Iš medžioklių su šunimis pažymėtini yra skalikai ir šiaip mėgstą gyvulius pulti šunys, kuriuos galėtume pavadinti bandšuniais. Su pastaraisiais šernų medžioklė yra sėkmingesnė, negu su skalikais. Ties skalikais netenka ilgiau apsistoti, nes su jais draudžiama me­džioti miškuose, kur yra stirnos. Kadangi šernai kaip tiktai ir laikosi didesniuose miškuose drauge su stirnomis, todėl ši medžioklė lyg ir atpuola.

Pasilieka medžioklė su vadinamais bandšuniais. Čia ypatinga uoslė nereikalinga, o svarbu, kad šuo pultų surastą gyvį. Piktesnieji bandšuniai, suradę šernus, puola kibdami į ausis, šonus ar kuprą, visai nebodami, jog lengvai gali būti šerno aštriomis iltimis perskrosti. Pradžioje užkluptas šernas bėga, vėliau sustoja vietoje ir bando sukinėdamasis atsikirsti ir net su balsu atakuoti savo priešą. Vienoje pastovioje vietoje girdimas balsas padeda medžiotojui spręsti apie vietą, kurioje yra prispirtas jo laimikis. Susigaudyti aplinkumoje ir arčiausiai prie šerno prislinkti ir paguldyti jį kulka yra visas šios medžioklės menas.

Slenkant artyn, medžiotojui visgi tenka saugotis, nes dažnai visai nepastebimai šernas gali pulti ant medžiotojo ir nesusiorientavus šauti, galima nukentėti nuo šerno ilčių. Tuo pat sumetimu ir artėjimas iš priešakio vengtinas. Nors retai, bet pasitaiko, kada su­žeistas ar šunų įsiutintas šernas puola savo įtariamus priešus. Todėl sekant šerną kraujo paliktais pėdsakais, medžiotojams tai tenka tu­rėti nuolat galvoje, kad nepakliuvus belandžiojant po tankumynus ant visai netikėtų „vaišių“.

Medžioti šernus guoliuose gana sunku, nes šernai atvirų vietų nemėgsta. Čia reikia ypatingai geras aplinkumos vietų žinojimas. Nors prieiti prie guolio yra lengviau, negu maitinimosi metu, kada jis esti ypatingai atsargus. Jei maitinimosi metu kartais ir pakelia galvą medžiotojo kryptimi, tai dar nevisuomet reiškia, jog pastebėjo. Čia pat jis vėl gali nuleidęs savo arklą pradėti arti tolimesnę vagą. Gana charakteringa yra uodegos laikysena knisimo metu: jei uode­ga vizgena, reiškia šernas užtiko ką nors skanaus ir be didesnės baimės galima slinkti prie jo arčiau.

Laukimas išeinant į atvirus laukus nakties metu yra gana ne­tikras, nebent šviesiomis mėnesienos naktimis. Tamsoje šaudyti į šlamesio vietą niekuomet negalima, nes galima pataikyti ir į už­draustą šaudyti gyvį, išėjusį į palaukę pasiganyti ar priklydusį na­minį, o geru atveju ir į bičiulį medžiotoją, turintį panašius tikslus nakties glūdumoje pamedžioti.

Tenka pagaliau pasisakyti dėl šūvio ir šūvio vietos, nes tai yra lemiamieji veiksniai laimikiui užtikrinti. Pasikalbėjimuose su nušo­vusiais šernus, iš kiekvieno beveik galima išgirsti, jog lupant odą pas kiekvieną šerną randama įvairaus stambumo šratų. Tai gana ryškiai charakterizuojąs požymys, jog mes šį stambų žvėrį mėgi­name laimėti šratais. Pasitaiko pavieni laimingi atsitikimai, bet absoliutinėje daugumoje šratais šaunami šernai nueina, palikdami kraujo pėdsakus, paskui kuriuos veltui ieškotume savo laimikio. Todėl šernų medžioklėje vartotina tik kulka, ar ji būtų leidžiama iš trivamzdžio ar žakano pavidale. Taikinį geriausiai imti į šoną pir­mosios peties mentės (lopetos) vietoje, artimiausiai į širdį arba į galvą. Tenka pastebėti, kad žaizdoms šernas gana patvarus. Todėl kaip taisyklė – nereikia pažeisto šerno skubėti vytis pėdomis.

Paskutiniųjų metų statistiniai duomenys apie nušautus gyvius valstybiniuose miškuose rodo, jog šernų buvo nušauta: 1936/37 me­tų sezone – 31, 1937/38 metų sezone – 43 šernai. Rezultatai yra gana menki. Tą galima paaiškinti tuo, jog specialiai šernams me­džioklių pas mus, išskyrus vieną kitą, beveik neruošiama, o yra medžiojama medžioklės sezonui prasidėjus kartu su lapėmis ir kiš­kiais.

Padarius bendrą apžvalgą, tenka pasisakyti ir dėl šernų globos. Pirmiausia tenka atsakyti į klausimą: kenksmingas ar naudingas yra šernas? Iš pateikto jo maitinimuisi reikalingo maisto sąrašo, ypa­tingai, kur sudaro kultūriniai augalai, tenka pasisakyti neigiamai. Nekalbant apie šakniavaisius, javų ne tiek šernai sunaudoja mais­tui, kiek sumina ir tuo padaro didelius nuostolius. Tie nuostoliai 1937 metais siekė vos kelių, o jau 1938 metais keliolikos tūkstančių litų. Tačiau atsižvelgiant į kitą maisto dalį, kur sunaikina daug vabzdžių kenkėjų lervų, lėliukių, pelių ir, be to, išpurena dirvą savaiminiam apsisėjimui, jo nauda būtų neabejotina. O jei prie to dar pridėti jo gardžią mėsą, odą, šerius ir kaip miško papuošalą, atro­dytų, jog šernas globotinas.

Senasis mūsų medžioklės įstatymas šernus šaudyti leido nuo rugsėjo mėn. pradžios iki vasario mėn. vidurio. Naujasis jau buvo žymiai dosnesnis ir terminą prailgino, t. y. nuo liepos mėn. 20 d. iki kovo mėn. vidurio. Pagaliau 1938 metų rugsėjo mėn. 30 d. Žemės Ūkio Ministro įsakymu Nr. 621 yra leidžiama šernus naikinti ištisus metus, nepaliekant apsaugos laiko. Tokį griežtą šernams įstatymą vargu ar rasime kur kitoje šalyje. Sovietų Rusija savo šiaurinėje dalyje, kuri prieina arčiausiai prie mūsų, šernų apsaugos laiką pa­skyrė nuo kovo mėn. 1 d. iki rugsėjo mėn. 15 d.

Toks neigiamas nusistatymas, manau, susidarė todėl, kad šernų pragyvenimo maistas palietė Medžioklės Fondo kišenę. Tie daromi nuostoliai todėl susidarė didesni, kad šernų šėrimu ir jiems miške maisto paruošimu iki šiol nė kiek nebuvo rūpinamasi. Jei viduryje miško aikštelėse, kvartalinių proskiebuose ir kitur būtų sudaryti maitinimosi ploteliai, šernai daug mieliau knaisiotųsi juos supamoje miško glūdumoje, negu gretimo kaimyno avižose ar bulvėse atvira­me lauke. Gal būt, kai kuriuose plotuose galima būtų leisti atšaudyti didesnį skaičių, tačiau nesame tiek turtingi, kad galėtume nai­kinti taip didingą savo girių papuošalą. Todėl kultūringumo vardan minėtas įsakymas, atrodytų, reikalingas pakeitimo. Juk pati gamta veisimosi metu stengiasi gyvius globoti ir aprūpinti gausesniu mais­tu, tai nejaugi mes prisidėsime prie jos naikinimo?