Teklės Kapustinskaitės, kaip ir akademiko Leonardo Kairiūkščio, vaikystė prabėgo Rokiškio apskrities Panemunio valsčiuje. Jos tėvo, stambaus ūkininko Kazimiero Kapustinsko vienkiemis su malūnu bei lentpjūve buvo įsikūrę Sičiūnų kaime. Kaip prisimena pati mokslininkė (žiūr. T. Kapustinskaitė „Laikmetis ir profesija“, 2007 m.), baigusi pradžios mokyklą, ji ūkyje dirbo visokius namų ruošos darbus, vasaromis piemenaudavo. Svajonė toliau mokytis vis augo. Tačiau jos tėvai pasakė, kad mergaitę mokslinti beprasmiška. Ištekės ir visi mokslai nueis vėjais. Tačiau būsimos mokslininkės užsispyrimas, savarankiškas mokymasis namuose, ašaros, maldavimai suminkštino tėvų širdis ir jai 1940 m. buvo leista mokytis Salų Žemės ūkio mokykloje. Ją baigus, 1944 m. įstojo į Vilniaus miškų technikumą. Kadangi visus egzaminus išlaikė labai gerais pažymiais, turėjo teisę (nereikėjo atidirbti) stoti į aukštąją mokyklą. 1946 metais ji – jau Vilniaus universiteto Miškų mokslų fakulteto studentė. Dėl tariamai buožiškos kilmės nepriimta į bendrabutį. Kaip rašo pati mokslininkė savo atsiminimuose, „studijų metai, ypač pirmieji, buvo labai sunkūs“. Ji ne tik šalo nekūrentose auditorijose (paskaitas konspektavo su kumštinėm pirštinėm), bet nuolat jautė maisto nepriteklių, dažnai kentėjo alkį. Iš namų atsiųsta duona, pabarstyta druska bei suvilgyta šiltu nesaldintu vandeniu, buvo nuolatinis jos pusryčių maistas.
Trečią studentišką vasarą išvažiavus į Labanoro girią atlikti gamybinės praktikos, Teklė Kapustinskaitė savo prisiminimuose rašė: „miškas pasirodė kaip ūksminga, bekraštė šalis, pilna gyvasties šventovė, kurioje žmonių darbas turi skambėti kaip malda gamtai. Grįždama iš šios malonios ekspedicijos (nors vakarais iš miško grįždavau išalkusi, pavargusi, išmirkusiomis kojomis, dažnai basa) parsivežiau svajonę tyrinėti Lietuvos miškus“. Ši svajonė neužilgo išsipildė. Bebaigiant studijas, 1951 m. pavasarį, kaip perspektyvi specialistė Miško biologijos ir miškininkystės skyriaus vedėjo L. Šerno buvo pakviesta dirbti į besikuriantį Miškų tyrimo institutą.
Vos pradėjus dirbti institute, susirgus vedėjui L. Šernui, tais pačiais 1951 metais Teklei Kapustinskaitei buvo patikėta vadovauti vienai iš pirmųjų instituto ekspedicijų. Nelaukdama nė diplomų įteikimo šventės, sunkią darbo ir atsakomybės naštą užsikrovusi ant moteriškų pečių, Teklė su grupele padėjėjų išvyko į Biržų girios juodalksnynus. Taip prasidėjo ilgas ir atkaklus tiriamasis darbas Lietuvos miškų tyrimo institute, kuris tęsėsi 36 metus. Šio laikotarpio mokslininkė savo prisiminimuose rašė: „liko daug meilės ir poezijos miškams. Tyrinėdama miškus tarsi glaudžiausi prie jų ir klausiau, ar priimsit mane baltom rankom beržų? …Ar galėsiu atspėt jūsų mintis gilias?“.
Pradėjus jaunajai mokslininkei pelkinių miškų tyrimus nuo „nulio“ (nebuvo nei patirties, nei specialiosios literatūros, nei techninės bazės), tyrimai buvo plečiami apimant vis naujus mokslui ir gamybai rūpimus klausimus. Taip buvo pradėta ir išplėtota pelkinė miškininkystė.
Pirmoji jos parašyta išsami mokslinė ataskaita vadinosi „Juodalksnio savaiminis atžėlimas ir kultūros LTSR“. Panaudodama šios ataskaitos duomenis ir juos papildžiusi naujais, 1959 m. T. Kapustinskaitė apgynė ž. ū. mokslų kandidatės disertaciją.
Vėliau ji (dėl savo kuklumo) nepanoro apibendrinti gausių ir svarbių mokslui ir gamybai sukauptų tyrimų rezultatų daktarinėje disertacijoje. Mokslininkės nuomone, „daugėjant aukštai tituluojamų miškininkų, miškų būklė nuo to negerėja“.
T. Kapustinskaitė per visą darbo institute laikotarpį vykdė 8 mokslines temas. Mokslinių tyrimų kryptis – pelkėjančių ir pelkinių dirvožemių panaudojimas produktyviems medynams auginti. Tyrė ne tik Lietuvos, bet ir Rytprūsių (Kaliningrado sr.) šlapius miškus. Ji ištyrė ir tipologiškai suklasifikavo pelkėtus miškus ir jų augavietes, nustatė produktyvių, vėjavartai atsparių medynų pelkėse įveisimo būdus, ištyrė nusausinimo įtaką įvairių rūšių medynų augimui ir atžėlimui, išaiškino nusausintų miško augaviečių biologinio produktyvumo kitimo dėsningumus, pateikė ūkinį ir bioekologinį miškų nusausinimo įvertinimą, paruošė kompleksą rekomendacijų ūkininkauti miško hidromelioracinio fondo žemėse. Ypač daug dėmesio buvo skirta juodalksnynams kaip vertingiems šlapių mezotrofinių ir eutrofinių dirvožemių medynams. Nurodytos ūkinės priemonės juos išsaugoti natūralioje būklėje. Parašė keturias knygas, paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių.
Daktarė Teklė Kapustinskaitė, kaip vedančioji pelkinės miškininkystės specialistė, tris dešimtmečius teikė nuolatinę paramą gamybininkams, skaitė paskaitas Miškų ūkio fakultete vykusiuose kvalifikacijos kėlimo kursuose, su pranešimais dalyvavo respublikiniuose ir tarptautiniuose seminaruose.
Mokslininkė buvo ir aktyvi visuomenininkė. Daug nuveikė profsąjunginėje veikloje. Pirmai Lietuvos moteriai-daktarei Teklei Kapustinskaitei 1982 m. suteiktas nusipelniusios miškininkės vardas.
Savo rašinį norėčiau baigti pačios mokslininkės mintimis:
„O žalieji miškai, o žalieji miškai,
Nusilenkti aš jums ir tarnaut atėjau.
Ošėt žemėj tada, kai nebuvo manęs,
Glausit paukštį švelniai, kai manęs nebebus…“
